Akies vėriniai
Vakarai vis vėliau kiauraraščiu padengia
pušų išsidraikiusias galvas, kurių šešėliai ilgėja
vos tik tu sumirksi,
dar neišmokęs plaukti,
įbrendu iki kelių – anei garso,
paukščiai suka lizdus kažkur čia pat, netoliese,
prie mūsų krantų, ten, kur įmanu rankomis įsisupti,
kur akmenys akyse žarsto karolius.
Paliesti smėlį, kurį pylėme į ausų ragelius,
kuriam kuždėjome savas paslaptingas vandenų istorijas –
smilčių bangų vėriniai teka pro pirštų kaulelius
(kelionių laukimo mėnesiams skaičiuoti),
pabirtų karoliai tau panorėjus,
ūmus vėjas suneštų pilis,
iš tolėliau ataidi varpinės gausmo viražai,
nusidriekiančios paukščių sirenos
už devynių jūrų, devynių kalnų
nepajutau, kaip įsisuko į plaukus,
mėnulį paslėpęs, visą kelią šypsojaus,
kol naktis neįkrito akin