☼  ☼  ☼

Į Saulės panages,
pašvaistėj  Šiaurės, dega šaltį
sniegas –

Poliarinė naktis, į pabaigą, it smėlio dykuma, gelsvai
nušvinta

Ir tu,
grakščiai laižydamas, nuo peilio kraują, į liežuvį
įsipjauni,

Kurio ašmenimis,
prieš keletą sekundžių, galvą nuriekei
avytei

Tylėjusiai
apie išganymą bet kokį, lūpas skirstančias –
sukepusias, it molis,

Sacharos dykumą,
ir smėlio audrą nesibaigiančią tiktai dėl to, kad
begaliniai nori

Vandens,
pavargęs – iškankintas troškulio, ir prakaito sūraus
glamonių,

Nušvintant Mirčiai – stojant bėgti savo ilgą kelią
mirštančiojo
kraujui....

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Į Saulės panages, pašvaistėj Šiaurės, sniegas plyti, gelsvai,
Sakytum – smėlio dykuma, kada poliarinė naktis į pabaigą...