Važiuojam. Matau į priekį,
neatpažįstu reikiamų stotelių:
vienodos parduotuvės ir turėklai-
tiltas baltiems automobiliams ir pašalę.
Tiek pat galiu atrast vaizduotėje,
tiek pat ir bet kuriam iš miestų.
Ir nežinau, ar tik dabar tas gruodis
nutapomas, ir mėlis taip atskiestas,
kad nepadaro įspūdžio, gal neišlipsiu.
Skardinis troleibusas, pakeleivė priešais
sugrįš, nes stebinti iš kur ties oro virpesiu
išvykstame, nors be krypties kur link neieškanti,

turbūt lig pabaigos. Tarsi be lygsvaros
Nubiro kelios snaigės- dausose prakiurę.
Ant stiklo šerkšno lygūs pjūviai- išsklaidytos plunksnos,
kuriom save išbarsčius. Medy pririšta juoda kepurė-
žymė prasibrovimo ar maršruto. Kaip akvarelės drumstos
sulieti orientyrai, pietūs, šiaurė. Išdraskęs velka
likučius žvėris į urvą- taip vaikiškumas iš miškų negrįš
netgi užuominom. Šilti garai iš žiočių, prislopina spalvą.
Bet auštant prabanga ištrūkus pro atvertą plyšį
švelniai rusvai nusėda man į kairę mentę
randais ir vis mažiau tikrumo, neišgysiu-
iš aukso siūlų prikabina ir fragmentais renka,
kol horizontas paryškėja praardytu dygsniu.