tu man patark, kaip išsikirpti laiką
iš mano svaiguliais aplipusios galvos,
kai tavo rankos mano plaukus draikė
ir  salo rytas nuo lipnios tylos.
tad  rodės niekad nesibaigs gerumas
mane apnikęs laimės kuždesiais –
aš nežinojau, kad taip lengva būna,
net  norisi kvatotis  su visais.
pabūk, mielasis, tuo garsiu maestro
iš savo drobių trinančiu spalvas –
rausvas spalvas iš mūsų meilės fiestos,
kad neieškočiau ieškančio tavęs.