Turiu kambaryje dvi paklotas lovas. Ir kas kelias naktis migruoju iš vienos į kitą. Šiandien, spėju, miegosiu toje, kur antklodė su žirneliais, nes antklodė pūkinė ir man sumautai šalta.

Tiesą pasakius, pastarosiomis dienomis aš tik miegu ir rašau. Nors vakar, pavyzdžiui, dvi pamokas sedėjom paskaitoj apie medijų filosofijos studijas ir žiūrėjom \"Matrix\". Kas žino, ką reiškia medijų filosofija, esmę supratot. Kas net nežino, ką reiškia žodis \"medija\" - klauskit, paaiškinsiu. Jei gėda - rašykit pm. Jei labai gėda - pažiūrėkit terminų žodyne.

Taigi, prasėdžiu mokykloj, visa energinga grįžtu namo, pasiruošusi kalnus nuversti...ir prigulusi \"trumpam pasnausti\" nulūžtu iki aštuntos vakaro. Bravo.

--------------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Dienos sukasi apie literatūrą ir istoriją. Pripažinkim - sužiurkėjau. Nors man asmeniškai tai malonu. Darau tai, kas man įdomu. Darau SAU! Na taip, žinoma, spaudimo niekada ir nebuvo. Bet aš, per daug bijodama būti sau su savimi, norom nenorom lysdavau į kompanijas, lėkštus pokalbius per pertraukas, laiko stūmimą sms žinutėmis, viltingą \"užkalbinkit mane\" žvilgsnį. Teisybę pasakysiu - buvau aš susireikšminęs žmogus. Na, dabar irgi toks pats, tik mažiau. Kas nesusireikšminęs? Kas nemyli savęs? Kiekvienas įpratęs save kritikuoti, bet vos kažkas pakritikuoja jį iš šono - ruoškis verbalinei atakai. Pats pasižiūrėk į save. Normalu.


Pastebėjau, kad žmonės diskusijose nemoka žodžio \"atsiprašau\". Jeigu jau pamatai, kad tavo mintis netiksli, pasijauti it suminkytas į plastiliną. Vienintelis orumo likutis atrodo sarkastiškai mesteltas \"atsiprašau\". Lyg žmogus nepakeltų būti pripažintas klystančiu.
----------------------------------------------------------------------------------------------------------------------
Prieš keletą mėnesių, per psichologijos pamoką buvau įvardyta kaip nepatraukli. Pamokoje nebuvo vaikinų, kuriais domėčiausi, ar šiaip žmonių - autoritetų, bet pati idėja nudažė veidą raudonai, judesiai tapo \"kapoti\", netikslūs. Kaip į tave žiūri reguliari, normali visuomenė?

Draugės namuose norom nenorom sustingau prie veidrodžio. Mergina kompleksų prisigalvoti gali šviesos greičiu (daug jų nepastebimi ir juokingi), bet aš, stengdamasi būti objektyvi (kiek tai įmanoma) galėjau suskaičiuoti keturis dalykus, kurie verti komplekso vardo. Tris iš jų pradanginus būčiau įvardijama kaip simpatiška. Tik ar aplinkinių susižavėjimas išvaizda gerintų mano pačios nuomonę apie save?
Mano problema tame, kad per daug besigilindama į vidinius dalykus ar protą, pametu savo rūpestį dėl išvaizdos ir nesistengiu nieko keisti. Susigyvenau su savimi! Juk čia labai pagirtinas dalykas, pasakysi tu. O aš pasakysiu: Kas nejuda į priekį, tas stovi vietoje.

Internetas dabar skirtas tam, kad nebūtų išvaizdos \"trikdžių\", bandant pažinti žmogų. Bet kas paprasta - tas neįdomu. Maloniau bendrauti su tuo, kas tave įvertino visapusiškai ir jam tai daugiau mažiau tiko.

Pliusiukas.

Vis dėl to, ironiška tiesa: kad patiktum sau, turi turėti bent vieną žmogų, mąstantį apie tave teigiamai visomis kryptimis. Ir nebūtina į tai kišti meilės.

Pliusiukas.

Reikės išmokti rašyti tekstus su išvadomis.:)

Labai norėjau ką nors parašyti. O dabar einu skaityti toliau.

Man rodos, sapnai ima darytis prasmingi.

Galgi tapsiu Murakamio herojumi?

Tai tiek,
Rut.

P.s. Paklausykit Dainiaus Stumbro ir Leon Somov \"Fin ch\'han dal vino\".