Raudona
Poetai kaip visada laukė pavasario
Man pasakojo
Kad tuomet pradėdavo kursuoti garlaiviai iš Leningrado.
Tu taip norėdavai
Išeiti nors akimirkai
Į baltą besielį sniegą
Voliotis jame
Kol nušals kojos
Išburti nelaimę liepoms
Ir man visą melą paaukoti
Kaip pranašai
Kaip amžinai besisukantys dervišai
Kiaukutai
Išmesti iš kiaukutų jūros
Pilnos aikštės vėliavų
Tuščios stiklinės paryčiais
Geriausia diena metuose
Sekmadienis
Baltų pamėklių
Baltos kasos
Skauda taip
Kad nuo kraujo sniegas
Pabąla
Aš kelias pro vyšnias
Pro geležinkelio užmuštus sodus
Semiforai rodo šiaurę paklydėliams
Mano poetai dirbai dėl duonos
Jie dar niekada nebuvo parėję namo
Aš dar niekada nekepiau
Aviečių pyrago
Per vėlai supratome kad
Niekas yra nesuprantamas
Besparnių drugelių žemės
Kareiviai.
Dykumos gėlės byra pro
Mano plaukus
Trapus kaip tavo ašara
Vėjas.
Niekas man pažadėjo, kad bus
Mėnesiena.
Ir rytas bus. Ir nė vieno saulėlydžio
Prie tėvynės gęstančių
Sutartinių rūko.
Kur tas kelias kuriuo išeism po velnių?
Medėja surijo savo vaikus
Užsigerdama savo vyro pavydu.
Sako, lėktuvai išbaidė Dievą.
Nežinau, nemoku skraidyti.
Poetai man dovanoja dilgėles.
Aš audžiu dvidešimt šeštąją drobę.
Pažaliavusi saulė pavydi
Kad ne ji paskutinė
Kad aš – dar viena
Be miego.