Titnagas ir kačiukas
Pabundu išpiltas prakaito. Širdis plaka, o aš iškart pasitikrinu, ar rankos nesuveržtos antrankių. Supratęs, kad tai tik dar vienas pasąmonės klejojimas, atsidūstu ir krentu ant minkštos pagalvės. Sako, kad prieš miegą geriau nevalgyti, tačiau nesusilaikiau ir vėl prisikimšau, o štai ir pasekmės. Po kelių minučių suskamba čaižus žadintuvo signalas. Pasimuistau ir nerangiai išlipu iš lovos. Ant stalelio guli mamos dovanotas pakabutis iš titnago. Senelio palikimas. Palei kojas trinasi Micius, prašydamas šlakelio pieno, o aš abejingai dirstelėju į jį ir, įsispyręs į šlepetes, jau ruošiuosi lipti žemyn, kai pasigirsta verksmas. Atidarau dukros kambario duris, o toji stovi lovelėje, persisvėrus per kraštą. Atsargiai paimu ją ir patikrinu delniukus – sveikut sveikutėliai. Tuomet nulipu laiptais žemyn, kur mane pasitinka besišypsanti žmona.
- Labas rytas, brangieji,- taria ji, bučiuodama mažylę į skruostą.
Aš nieko jai nesakau, tik pasodinu Lilę į kėdutę ir pats kresteliu netoli jos. Žiūriu kažkur į tolį, o galvoje vis šmėsteli sapno nuotrupos – antrankiai, kraujas ir sirenos. Visada sakiau sau, kad negalėčiau iškrėsti kvailystės ir sugriauti šeimyninių santykius, tačiau pasąmonė sukėlė tikrą sumaištį viduje.
- Gintarai, tau viskas gerai?- susirūpinusi žvelgia į mane Rūta.
- Taip, taip. Tiesiog prastai miegojau, sakau, gal pilnaties įtaka?
- Visko gali būti. Išgerk kavos, geriau pasidarys,- šypteli ir padeda puodelį ant stalo.
Kylant garų stulpeliui, žvilgeliu į laikrodį – pusė aštuonių. Ankstyvas šeštadienio rytas ir visiškai neplanuota diena. Svarsčiau, jog reiktų aplankyti mamą, nuvežti anūkę pasidžiauti, o kartu su Rūta apsilankyti teatre. Dar kartą srėbteliu kavos ir burnoje pajaučiu mažų granulių žaismą – tirščiai.
- Klausyk, ar nenorėtum nueiti į spektaklį? Jonas sakė, kad pastatytas naujas, visai neblogas.
- O kaip Lilė? Auklės šeštadienį tikriausiai nerasime.
- Galėtume ją nuvežti mano mamai, juk dažnai sako, kad pasiilgsta. Ir ji pasidžiaugtų, ir mes atsipalaiduotume. Ką manai?
- Na, gerai. Tuomet reiktų paskubėti.
Surenku visus mažylės daiktus ir sukraunu į krepšį. Užsimetu jį ant pečių ir ruošiuosi eiti pro duris, kai išgirstu klykiančią Lilę. Metu krepšį ant grindų ir tekinas nubėgu į viršų. Mergaitė parklupusi ant žemės, o ant kilimo plečiasi raudona dėmė. Pripuolu prie jos, pakeliu ir pamatau, jog tai tik vyšnių sultys. Venose kraujas šokčioja, o aš prispaudžiu Lilę prie krūtinės ir raminu, kad sustotų verkusi. Rūta kyšteli galvą pro duris:
- Ar viskas gerai?
- Aha, tik truputį pagriuvom, ar ne?- klausiamai žiūrėdamas į Lilę atsakau.
- O kas per dėmė ant kilimo?
- Sultys. Tiktai sultys. Išvalysim grįžę.
Rūta nusišypso ir paima mergaitę ant rankų. Toji kaip mat nurimsta. Pagaliau viską susirinkę, užrakiname duris ir sėdame mašinon. Vėsu. Nors ir pats vidurys pavasario, bet saulė nesiruošia lepinti šiluma, tad įjungiu šildymą ir pajudame mamos link. Kelias vingiuotas, o aplink vien laukai ir pavieniai medžiai. Visai kaip sapne, keliaujant pas suaugusią dukrą. Kažin, ar tikrai ji suaugusi šitaip atrodys, o aš būsiu toksai kresnas senis? Neduok Dieve tokio likimo.
- Gintarai, atsargiai!- sušunka Rūta.
Aš spaudžius stabdžių pedalą, tačiau jau per vėlu, kažkas palindo po ratais. Išlipu iš automobilio ir kraujo baloje pamatau mažą katinėlį. Pasidaro silpna.
- Kas ten buvo? Eikš mašinon greičiau,- isteriškai rėkia žmona ir Lilė pradeda verkti.
- Ten tik mažas kačiukas,- atsakau, įsėdęs į vidų, o rankos ir kojos virpa iš baimės. Pabandau užsikurti cigaretę, bet ir ta iškrenta iš rankų.
- Nusiramink, tu šiandien visiškai nesavas...
Po kelių minučių stabtelėjimo pajudame toliau. Važiuoju atsargiai, sutelkęs dėmesį tik į vairavimą, ir bandau negalvoti apie sapną. Po valandos privažiuojame mamos namą ir matau jos sulinkusią nugarą gėlių darželyje. Įvažiuoju atsargiai ir pastatau mašiną priešais daržinę. Mama atskuba iš darželio, purvinas rankas besišluostydama į šonus, ir pripuolusi bučiuoja:
- Jėzau, kaip seniai bemačiau. O anūkė kokia didutė!
- Labas, mamyt,- pakšteliu jai į skruostą.
- Laba diena, Nijole.
- Sveiki, vaikeliai, sveiki. Kokie vėjai jus čia atpūtė?
- Na, pamanėm, kad senokai matėmės ir anūkės jau pasiilgot, tai ir sumąstėm atlankyt. Žadam su Gintaru į teatrą nuvažiuot, tai galvojom, jog galbūt galėtumėt prižiūrėt Lilę iki rytojaus?
- Mielai, vaikeli. Oi kokia mergužėlė užaugus!
Mama paima mergaitę ant rankų ir čiūčiuoja. Prisimenu, kai taip linguodavo mano brolį, o aš pavydžiai žiūrėdavau ir sakydavau: „Na, mamyt, pasupk ir mane, pasupk...“ Tačiau mama nesupdavo, darbai laukė, o mane pavydas grauždavo.
- Tai užeikit į vidų bent arbatos ar kavos išgersit.
- Tai kad mes kaip ir paskubame,- ištęsia Rūta ir žvilgteli į mane, bet aš stoviu kaip įkaltas ir negaliu pajudėti, kažką pasakyti.
- Gintarai?
- Eime vidun. Noriu šiek tiek atsipūsti nuo kelionės.