Šįryt vėjo nėra ir pabudęs girdžiu,
kaip pradeda lyti.
Rytas markstos kampuos,
seno pieno puodelis ant stalo.
Tavo vakaras – tavo ašara –
vieniša ir mažytė
balkšvo kontūro
ant mano rankos prišalo.
Kai prausiuosi ir pakeliu galvą –
veide
skendi rūmai iš ledo, ir vanduo
tarp pirštų sustingsta.
Laužau po vieną
varveklių galus ir į galvą smaigstau
(kaip karūna!)
skausmas dingsta,
stuksi lašai viduje į namo
(ar ledo rūmų) sieną –
būti kartu?
Leisk pačiam man įžengt
į naują dieną –
aš – iš ledo –
išdidus, šaltas
(ir vienas)
karalius.