Vyturys pragydo
pavasario giesme,
lazdynas jau pražydo
nubudusiam miške.

Saulute, tu mieloji,
pramerk šiltas akis,
palieski, nevėluoki,
sušildyki širdis.

Pražilęs laukia beržas
palaukėj prie namų,
žiemos sniegų užverstas
prabusti jam sunku.

Kai glostai klevo šaką,
nurausta jo veidai,
kažkas šerdyje šnara
ir šakose aukštai.

Kai nuogi miško medžiai
nubunda po speigų,
iš  žemės gelmių veržias
gyvybė pumpurų.