Vieną dieną pirkdamas bulves visai neapgalvotai pardavėjui išsitariau esą kvailys. Aš, savaime suprantama, nė nuvokt negalėjau, kad ims štai ir prasitars kam. Kiek aš pastebėjau, daugiau mažiau praėjus kelioms dienoms, miestelis apie mane pasakyti jau galėjo ir to, ko aš nežinojau. Mat vieną, ką težinojau, ir buvo tai, kad esu kvailas per visą juosmenį. O šit įvairiapusės reputacijos kadrai dar ir savo ydas beigi plačiausias nuodėmes įkūnydavo dinamiškame portrete žmogaus, kuris dabar jau nebe tik kvailys, kiek nusikaltėlis, psichopatas ar net asocialus ir labai kenčiantis asmuo ir t. t.
  Dabar stabtelkime pertraukėlei. Per atvangos minutes, man žinoma, tauškiami įvairiausi niekai, pasakojami anekdotai ir panašūs dalykai. Palankus metas prisiminti kaip tik vieną mažmožį, be jokios abejonės, susietą su mano protinėmis išgalėmis. Andai jaunasis kunigėlis, ne tik pasišventęs tiesos ir šventumo gynėjas, betgi ir filosofas, pagalvojo, kad iškilmingos prakalbos dar sakęs nėra, tad pasiruošė ilgėliausią paskaitą apie kvailumo paradoksalumą nūdienos žmogaus gyvenime ar bent jau ką nors iš panašios tematikos klodų. Labai akivaizdūs ženklai rodė – ji adresuota kaip tik mano smegeninei. Pernelyg ilgai apie tai kalbėti būtų nuobodu, o dar ir akiplėšiška, tačiau tenka pateikti nors dalį kunigo kalbos. Už tai mielas skaitytojas, tikiuosi, neteis. Na, o tekstas daugmaž toks:
  „Garbė Jėzui Kristui! Šiandienos rytą norėčiau pakalbėti vieną opia tema, tiesa, dar visai šviežia ir mūsų žmogaus, ypačiai jauno, neprijaukinta.
  Kvailumas – kaip mes jį suvokiame? Ar apskritai mes pajėgūs suvokti šiuolaikinio žmogaus kvailumą, neretai kruopščiai slepiamą socialinių titulų ir rangų lentelėje? Taipgi būna, dažnai būtent socialinė egzistencija, įausta į garbingo utilitarizmo rūbą, rodosi nėmaž nepurvina ir – tai jau tikrai – nekvaila. Mat titulai ar rangai, užsitarnauta padėtis visuomenėje negali prabilti naiviai: štai, pavyzdžiui, tas žmogus – kvailys. Šitaip paprasčiausiai etiketas neleidžia, ne kokios nors individo prigimtinės savybės. Priešingai, jos net labai palaiko sveiką norą išplūsti kurį nors pilieti arba net nesąmoningai demaskuoti kvailybę. Tačiau kvailumo reiškinys, su kuriuo kasdien susiduria tūkstančiai ar net milijonai žmonių, tarp jų ir mes, regis, peržengė blaivaus proto slenkstį.
  Jūs suprantate mane. Suprantate, apie ką aš kalbu. Tai ne abstraktus samprotavimas, tai – samprotavimas konkrečių aplinkybių visumoje, mintijimas apie jas. Nutikimas, kuris privertė kiekvieną mūsų susimąstyti apie žmogaus dvasinių gelmių platybes, apie slypinčius joje racionalumo ir idiotizmo akmenėlius. O jie juk kartais išmetami paviršiun! It atliekos, pavyzdžiui, šiuo atveju. Bet gi paklauskime savęs: ar kuris nors mūsų tikrai gali būti kvailas Visagalio akivaizdoje? Rasi, sakysite, Dievas žaidžia su mumis? Gal, sakysite, Dievas papokštavo ir su vargšu mūsų bendruomenės nariu, kuris išdrįso suabejoti žmogumi? Tai pati humaniškiausia pozicija, tačiau paradoksali ir neprotinga. Jeigu kas nors klaustumėte mano nuomonės, gerbiamieji, aš atsakyčiau, kad žmogus paklydo. Jis – nelyginant Judas. Jam skaudu, balzganą dvasią plėšo prieštaravimų virtinė, o pavargęs protas teranda vien kelis mizeriškus žodžius tam neaprėpiamam būviui nusakyti. Jėzau Kristau, tu matai šį nusidėjėlį, kur nors sliūkinantį šio miestelio skersgatviais ar tysantį ant žolės melancholijos perkreiptu veidu. Pasakyk jam, duok žinoti, prašome mes visi, tark nusidėjėliui ką nors! ”
  Šitoje vietoje kalba nutraukiama. Autoriaus manymu, tiek gero kunigas ir tepasakė.
  Kunigas drįso kalbėti bemaž valandą ar net ilgiau, o tokie oratoriniai gebėjimai čia kelią ir juoką, ir pyktį. Mielieji žmonės išties galėjo supykti ar įsižeisti, pasijusti nuvargę. Tačiau to nebuvo. Kaip nebuvo nei kunigo, nei miestelio su romantiškų skersgatvių tinklu, kuriuo jaukiais pavasario vakarais galėtų slinkti meilė, negniuždoma laiko piktų nasrų. Nebuvo gal nei jaunuolio, kuris save vadino kvailiu, nes nieko kita pasakyti ir nepridera, nes užsidėtas kryžius slėgs plačius pečius lig dausų. Taigi, nebuvo beveik ničnieko, išskyrus tykų ir drovų vaikigalį, pusiaugula sėdintį ant lovos, spontaniškai vedžiojantį rankomis kažkokį žagarą, paliekantį kol kas dar blankius potėpius, ir tik didelės fantazijos akla jėga juose mato jaunuolį, tyliai sliūkinantį jaukiu skersgatviu, nutviekstu oranžinių žibintų šviesos, kalbančios apie seniai prarastą laiką, kuris vėlei atgimsta, užvilnydamas kūrybos užuomazgomis, atnešdamas vėsias, bet malonas bemieges naktis.
    Manau turįs teisę iškelti aikštėn svarbų klausimą, jau seniai neduodantį vienam žmogeliui tylos: tai kas gi čia kvailys?..