Kad buč niažianotas
KAD BUČ NIAŽIANOTAS
Vienų rozų, važiuojunt maną tiavų prilunkyt iš savą diedą prisijakiau iki pilvą sopias. Iš juoką niat nia rozų apsraudojau. Nigdi nepamislijau, kad maniškis taks štukorius. A štukavojimas prasdėja na glupstas, kai važiuodami pakialėj pamatiam naujai numaliavotų gryčių. Numaliavota ana buva navatnai: sienas žalias, kaip žala, susparas rudas, kaip žiamia, a stogas raudonas, kaip pinavijas kvietkas. Niasupruntu kas ti susdėja mana prisiagai, kad pamatys šitų gryčių pasakia:
– Tu žinai, kų aš dabar pamislijau, vat, kad šitam nami gyviantų niašpiatna miargiota, a aš buč da niažianotas, atvažiuoč piršlėm, – nuskvatoja maniškis.
– Čia dabar kas da štukas? Atsrada matai jaunikis. Padabok inkų tu padabnas, baigi kupran susmiast, paausiai pražili, piršlėm matai insnarėja, svietą pabaiga, – pasakiau sunkiai suturėdama juokų.
A jam šitas štukavojimas matias tiaip pasdaboja, kad manįs suvis neklausydamas balsiai mįslija.
– Vat, kad būč niažianotas, tai pačiam vidurvasarį, niadėlias priavakarį invažiuoč ulyčian, insukč atčlaiman, kur tėvas liuikų traukia ir išlipč iš mašinas.
– Ai, kaks svečias niabuvialis! – niat liuikų iš burnas ištraukys nusdyvytų tėvas.
Aš, pasrėdys poniškai, su naktaizu išvaksuotais kamašais priainu pria tėvą, paduodu runkų ir sakau:
– Gražiai gryčių numaliavojat ir sodų daboju niamažų turit.
– Starojamias iš paskutinia ir mana bobas nia tinginias. Tik padabok, tamsta, ir daržai nuravėti ir bulbas gražiai sužėli, – džiaugsis žmogus. A žmogus, matas akuratnas, nia kaks pijokas, tuoža nia pria tinginią.
– Bobas, traukit iš šėpas bažnytinius parėdus, kad gražias pasrodytumiat, ba brungaus sviačią sulaukiam, – garsiai šuktialas tėvas.
Iš gryčias išeitų močia ir lieptų tėvui svečių kamaran viast, ba ti nia taip karšta ir musių nėr. A kamara didiala, stalas baltu skatierti užutiastas, lova poplatia, pilna paduškų prikrauta, unt sienas ziarkalas ir švintųjų abrazdai sukabinti. Močia unt stala sudiatų tarielkas, vidalčius, a duktia atniaštų uzbonų kvasą, ir šviažiai prapjautų kindziukų ir niamažų kavalkų ruginias duonas.
– Ku čia sumislijat, raikia sviačių pamylėt na dušias. Galvų gaidžiokui kirskit bus ir zupias karštas ir miasas šviežias.
– A tu Saliamut, – lieps miargiotei, – lėk sodan abalių alyvinių prikrėsk, tik dabok, kad minkšti būtų, ir traskaukų paraškyk, mačiau jau raudanuoja.
Su motiariškiam, manį persprašys, išeis in ačlaimą ir tėvas, ir pusbalsiu protins savą bobas:
– Kų jūs sau mislijat, sukatias kaip apatinia girnapusia, nemuožna suprast katron pusian. Jūs čia man štukų neprovykit. Šitakia laimia unt kialią niasmėta. Starokimias visi. Matat pačias, kad žintą man gvoltu raikia a ir Saliamutei pats čėsas tiakėt, susians miarga ir ku tadu darysima. Šitaks jaunikis pastropija: ir mašinėlį turi ir čiarkialas niakiloja ir žmogus jau miatuos nia kaks snarglius. Pats čėsas jam žianytis, kiek gi anas gali laukt ir kugi laukdamas sulauks, jaunyn žmonias niaina. Tu moč, miargiotį prijamnumą pamokyk, maž tadu labiau anas jų pasdabos, – vis labiau insjausdamas štukavoja mana diedas.
– Moč, kai sviačiui lovų klosi, abiajas duknas na gryčias nukialk, vienas pasklajimui, kitas apsklajimui, tiagu pamata, kad niabiedni mias ir miargiota mūs vienatūra. Mirdami viskų jai paliksma, graban nieką niainsdėsma, dabokit man, kad visakas būtų akuratnai padaryta, ba galvas abiem nusuksiu, – šniakėja ir šniakėja savim patiankintas mana diedas.
Aš jau ir juoktis niabiaturėjau macias.
Kai nuvažiavam un tėvus ir jiem papasakojau šitų istorijų, anys tuoža juokias, a mana moma pasakia:
– Nu ir balamutas mana žintas, alia tik niasupruntu, kol apia dukterį, nu miargiotį, kaip ir niabuva šniaktas. Visas šniaktas tik apia tėvų, močių ir kindziukų...