Nuspardyti muzikantų šešėliai
tūno mūre

dumba į katedros sienas
nužiūri mane pešiojančią
piligrimams blakstienas

O gėla kaitina
kas antras katinas pajuodęs
aploja
susiraukšlėjusį kaimyną

visom prasmėm pliką
įkapes paruošusį

mano svirplių baladėmis
pasidabinusiai
nuogutėlei nimfai gimti

Man lemta matyt tik sirpinti
bruknes keliais nuklydimų

vis kažkas turi stiebtis
žole kad pavasaris nekąstų

į pėdas