pavasaris labai nedrąsiai
į langą beldžiasi žiemos
ant tako  žvirbliai kažką lesa
ir kniaukia katės pašaliuos

kaip cukrų saulė laižo sniegą
laukuose jo kasdieną mąžta
ir sraunūs upeliukai bėga
per mielą širdžiai gimtą kraštą

atokaitoj kol kas dar baugščiai
nauja viltim želmuo vėl kalas
sugrįš į gimtą lizdą paukščiai
ateis kai besmegeniams galas