Sąvartyno gėlės
Virš sąvartyno dega saulė.
Užkliuvo vėjas už debesies.
Ar truks ilgai dar šį apgaulė,
Juk merdėju, o ne gyvenu?
Viltis lyg vaško žvakė tirpsta.
O dienos gęsta pamaži.
O širdyje kartėlis sirpsta,
Prisirpsta ašara sprangia.
Ir tręšia liūdną šiukšlių žemę
Sūriais, skausmo sklidinais lašais.
Iš kur stiprybės širdys semia,
Perdažo juodą dar pilkai?
Kaip dvokia sąvartyno gėlės
Sutryptos, nuvytę, be namų.
Naktimis slankioja šešėliais,
Lyg priekaištas be rūpesčių dienų.
Lentelėj “nežinomas” įrašytas.
Kartais ją vilgo rytmečio rasa.
Tai kaip gyvena mūsų širdys
Taip abejingos esantiems greta.