miškas miega. tarsi jo nėra.
jį nutapė žiema. ir įrėmino.
mintimis jau brendu pas tave,
ir iš užančio surenku skiemenis.

atiduok juos tuščiais delnais,
nes taku virto nemigo mintys.
sninga pušys tyliais sakiniais,
nieks nenori jomis dalintis.

tu sapnus po savim užrakink,
po žeme tegu bus jų slėptuvė.
mano naktys nežiūri aplink,
jos lyg šukės.tamsoj pabuvę.

ir iš požemių nieks neišleis,
tavo veidrodžiais naktys klijuotos.
teks paspringt užrakintais sapnais,
ten gyvenimas tamsai parduotas.
..........................................
niekada nebebūk, kur tamsa,
tu karys ir šviesa. dievo ainis.
jei nenyks iš šešėlių tamsa,
ją nuneš tavo aštriosios eilės.
...........................................