Prancūzkalnis

Aukštaičių žeme pilna legendų.
Žėdnas pakaušį pakasis randa.

Kūmus sukratę vienas kalnalis,
Kitam iš kapčiaus karaivis kelias.

Bėgą prancūzai iš rusų karą,
Dūmines pirkias neasidarę.

Pyškiną šaltis, aukas sau rinkas.
Alkanas kelias, rūbelis minkas.

Vienas kaip šmėkla - maš ir jam sunku -
Griebe bulbelį iš vaiką runkų.

Pre šulnią čiupą viedrų medinį,
Undeniu pilą savą kriūtinį.

Ladas sustingde kūnų netvirtų.
Žinoją bėdžius - pakelėj mirtų.

Nu, kaimą žmones buva devoti,
Ne kapuos - kalnį raik pakavote.

Ale neranda dūšia ramybes,
Šešėlis plazda, kai šaltis gnyba.

Du šimtus metų - tykias dejones.
Kalni prancūzą žegnojas žmones.
PelėdaitėS