...Ir dangūs tylėjo.
Ir žemė tylėjo –
Jos medžiai nebyliai lapus nusikratė.
Sapnavo tik žuvys nerimstantį vėją,
Bet jo negirdėjo,
Nes niekad nematė.

Liūdėjo mėnulis ant meldo viršūnės
Į lašą paniręs, sustingęs –
Be garso,
Išbalusios žvaigždės lyg alkani šunys
Ant uždaro lango akis išsibarstė.

Juoda tyluma tavo kambarį lietė –
Alsavo šalčiu surakinusi lūpas.
Meldeis tamsoje mintimis išsikvietus
Vienintelį Tą,
Prieš kurį visi klūpo,

Vienintelį Tą,
Kuris girdi netarus –
Pakanka sau delnus suglausti prie veido...

Nutrūkusios stygos dulkėtos gitaros
Jas lietusių pirštų lig šiol nepaleido

Ir užtrenktos durys minės kas išėjo,
Nes žingsniai netils ištuštėjusioj gatvėj...

...Bet dangūs tylėjo.
Ir žemė tylėjo –
Jos medžiai nebyliai lapus nusikratė.