Čia pat, šalia, prieš akis, kyšojo maža, susmukusi trobelė. Senos, per laiką pajuodusios lentos, rąstgaliai ir stogas, apšepęs žalios spalvos samanomis.
     Tereikėjo žengti žingsnį, ir, rodėsi, pateksi į pasakų namelį. Tačiau aš prisiminiau draugo žodžius: senio gal ir nėra – tada geriau neik. Pasakė ir nuėjo prie upės. Ten žvejoti gali be valties. Krantai švarūs, sausi. O aš norėjau į senvagę. Šį rūškaną, rūke paskendusį spalio rytą.
     Jo nebuvo, bet aš nuėjau prie senvagės. Žinojau, kad  be valties ten nėra kas veikti. Žinojau, jog grįšiu tuščias, permirkęs, purvinas ir išvargęs.
     Po mano kojomis tiško ir plyšo voratinkliai. Pasilenkiau ir, juos palietęs, nusprendžiau: ruduo jau... O rudenį lydekos kimba. Gal pasiseks surasti valtį?.. Sugniaužiau saują ir pajutau šaltos rasos primirkusius vorų siūlus. Galbūt tomis rankomis liesiu ir šaltą lydekos kūną...
     Žiūrėjau į vėjo lapų primėtytą vandenį. Čia šalnos dar nebuvo nuskynusios lelijų; jos styrojo truputi apipuvusios, suglebusios ir silpnos. Prie jų turėjo slėptis plėšrūnės. Tačiau iki ten buvo toli. Neprieisi. O gal pabandyti? Man pasakojo, kad senio sūnus mėgino taip. Tada jie neturėjo valties. Įsibridęs iki juosmens, bandė laimę. Žinoma, kibo. Tada lydekų buvo prie kiekvieno lelijos lapo. Knibždėte knibždėjo. Traukė žuvį po kiekvieno metimo. Traukė ir per galvą mėtė ant kranto, kol pats įklimpęs nebeišsikapstė. Tėvas tik meškerę berado.
     Nusipurčiau, prisiminęs pasakojimą. Patraukiau palei nendrių virtinę. Valtis!? Iš pradžių nepatikėjau, maniau, koks rąstigalis. Sena valtis buvo neprirakinta. Žinojau, kad kažkas turi ateiti. Nejučiomis pagalvojau apie jį, apie senos trobos šeimininką.
     Jis išniro iš rūko sukumpęs, ilgose rankose laikydamas irklus.
     Žmogus nekreipė į mane dėmesio. Įsiropštęs valtin, pritvirtino irklus, nuspyrė ant dugno meškerę ir atsisukęs nužvelgė mane pilku žvilgsniu.
     - Lipk, - pasakė ir palinko ant irklų. Puoliau valtin, vos nepamiršęs spiningo.
     Keliais stipriais, plačiais irklų mostais jis nuplukdė valtį per nendres, kurios kai kada lyžtelėdavo mūsų veidus. Abu tylėjom.
     Priplaukėme lelijas. Valtis čiuožė tyliai, tolyn, prie tamsios gelmės. Man ne ten, pagalvojau. Su blizge geriau prie žolių, nors.
     - Pamėtyk, - pasiūlė žmogus. Ir dabar man pasirodė, jog jis dar nesenas. Tik tas veidas...
     - Pamėtyk, - pakartojo. Aš švystelėjau spiningu, lėtai sukau ritę, galvodamas, kad iš pirmo metimo nieko nebus. Ir neapsirikau: blizgė buvo švarut švarutėlė.
     - Dar. Toliau ir arčiau dugno.
     - Kodėl? - paklausiau.
     - Taip reikia. - Ir pradėjo ruoštis žvejybai. Nusisukęs. Aš nemačiau ką darė. Tik išgirdau kaip pliukštelėjo vandenin karosiukas; jų buvo vandens pripiltame kibire. Paskui senis atsisuko, sužiuro į mane, ir vėl išgirdau:
     - Sakiau, mėtyk.
     - Vis tiek be reikalo.
     - Kaip nori.
     Vandens paviršiumi šokinėjo į cigarą panaši plūdė.
     - Gerai, - patenkintas sekė ją žmogus. Plūdė vis tolo, karosiukas nėrė tolyn. Nuvyniojęs apie trisdešimt metrų valo, žvejys meškerykotį padėjo ant valties borto.
     - Kodėl taip toli? - įgėliau.
     - Mano reikalas, - nukirto žvejys; išsitraukė cigarečių, užsirūkė. Kilo melsvi dūmai. Akys akylai stebėjo plūdę. Man jis pasirodė panašus į statulą, kurios niekas negali išjudinti. Toks jis man patiko: susimastęs, užsimiršęs.
     ...Jis ilgai sūnaus ieškojo. Kiekvieną rudenį. Vietiniai žmonės karais padėdavo. Bet jis neprašė. Paskiau, matyt, nusivylė. Metė ieškoti ir pradėjo žvejoti. Rytais. Kai lydekų prilupdavo pilną valtį, grįždavo namo. Žmonės juokdavosi: negi visas sugauti nori? Visas, atrėždavo...
     Gal tikrai visas, pamaniau, niūriai dirsčiodamas į plūdę. Pastebėjau bekylantį rūką, didesnes bangeles. Žinojau, toks rytas kaip tik. Tad kodėl nekimba? Buvau iš tų žvejų, kurie ilgai nenusisėdi vietoj.
     - Gal plaukiam toliau? - pasiūliau.
     - Tu mėtyk, - kartojo savo.
     - Ką šia mėtysi, - niršau. Ant žuvelės nečiumpa, o ant blizgės jo labiau. Jau žadėjau prašyti, kad iškeltų krantan, kai dėmesį patraukė iš vandens ištrauktas karosiukas; jam po burna kabojo marlės tamponas. Ir jokio kabliuko! Norėjau pasijuokti, bet prisiminiau kažkur skaitęs, jog taip gaudė vienas norvegų žvejys. Marlė patikimai laikydavo. Toks būdas nesužalodavo žuvies dantų.
      Dabar jau nebesinorėjo grįžti krantan. Ėmiau svaidyti blizgę. Toliau ir arčiau dugno. Nors niekas nekibo. Tik nutraukti lelijos stiebai.
     Žmogus, vėl nuleidęs vandenin karosiuką, rūkė ir sekė plūdę. Ir man labai norėjosi, kad užkibtų, labai... Net nepastebėjau, kaip plūdė dingo. Žvejys sukrutėjo, ėmė dažniau plėšti dūmą ir atidžiai sekti besisukančią ritę. Žuvis tempė ir tempė; ji buvo kažkur žolėse, kai senis paėmė meškerykotį ir pradėjo po truputį sukti valą; meškerykotis vis labiau linko. Suko, kol galėjo. Pamaniau, žuvis įstrigo žolėse. Tačiau ji pajudėjo, slinko lėtai, tiesiai į mus. Žvejys įsirėžęs vyniojo valą. Pagaliau! - mintyse nusišypsojau ir tuoj nustėrau: į vandens paviršių iš kilo apie pusantro metro žuvis ir ramiai, nesipriešindama plaukė į mus. Aš kažkodėl prisiminiau ryklius, kurie puldavo valtis.
     - Pasiruošk, - išgirdau. Nusviedžiau spiningą ant valties dugno ir ištiesiau rankas.
     - Plikom nepaimsi. Reikia kabliu, - pamokė.
     Iki valties liko gal keli metrai, kai žuvis apsisukusi nuplaukė atgal. Vėl sučerzgė ritė. Ir taip daug sykių. Rodėsi, kad tai niekada nesibaigs.
     Staiga žvejys žlegtelėjo ant dugno. Meškerykotis išsitiesė; jo viršūnėje kabojo trumpas valo galas. Baigta! - pagalvojau. Per plonas valas.
     - Mesk blizgę! - beveik rėkte išrėkė žvejys. - Mes ją turim ištraukti.
     - Velniop, - pasakiau ir, lyg tai svarbu, pridūriau: - Kur tokią dėsi?
     - Mesk, - kartojo ir piktai dėbtelėjo. Ir tada pirmą kart pagalvojau, kad jo visai nepažįstu. Kas per žmogus? O gal tai ne jis? Gal kitas?.. Reikia mesti. Reikia
     Aš švystelėjau blizgę ten, kur dar plaukiojo purslai, palaukiau, kol nuskendo, ir ėmiau sukti. Rankos vos virpčiojo.
     Lydeka griebė prie pat valties. Nespėjau nė pakirsti, kai skaudžiai nudiegė pirštus.
     - Atsargiau, - vėl mokė žvejys.
     Kai po valandos trukusios kovos, šlapias nuo prakaito, kūnų prispaudęs žuvį, drybsojau ant valties dugno, visai nesinorėjo atsikelti; tirtėjo ir rankos, ir kojos, ir visas kūnas. Žuvis jau nebejudėjo, bet man atrodė, kad ji tuoj šoktels, ir tiek bematysiu. Tai buvo mano didžiulis laimikis.
     - Pas mane pasversim, - tarė žvejys, kai valtis grįžo prie kranto. Jis nutvėrė žuvį už galvos, aš aukščiau uodegos. Glitnus kūnas trukdė nešti. Iki trobos buvo tolokai. Mes ėjom per pievą, pilną voratinklių ir rasos, palikdami plačią brydę: batais nuspaustą žolę ir suplyšusius voratinklius.
     Draugą pamačiau jau sėdėdamas autobuso stotelėje. Jis vos ėjo. Pečius slėgė sunki kuprinė. Jos apačia nuo žuvies buvo šlapia. Jau iš tolo jo veidas švietė.
     - Be reikalo su manim nėjai, - drėbė. - Dienos norma įvykdyta. Didžiausia – du kilogramai, mažiausiai – pusė. Visai mažų neėmiau.
     O mano akyse tebestovėjo vaizdas, kaip žvejys kirto kabliu į lydekos kūną. Taip taikliai ir mirtinai. Tik paskui, jau senio namuose, pastebėjau, koks išsipūtęs žuvies pilvas.
     - Ji rijo viską, kas tik papuolė, - pamatęs mano žvilgsnį, paaiškino žvejys. - Mes ją turėjom ištraukti ir ištraukėm.
     Nieko neatsakiau. Užsiverčiau suvyniotą drobėj laimikį ant pečių ir nulingavau.
     - Negi ten...lydeka? - suvapėjo draugas; akis išplėtęs spoksojo į drobinį gniutulą.
     - Lygiai trisdešimt kilogramų, - pasakiau ir viduj kažkodėl nebeliko džiaugsmo. - Senvagės siaubas, - pridėjau.
     - Kur, ant kokios blizgės, kada? - užsipuolė draugas, vis nedrįsdamas išvynioti drobės.
     Aš tylėjau. Žinojau, kad niekuomet negrįšiu į senvagę, niekuomet ten nežvejosiu.
     Tai buvo paskutinė lydeka. Senvagė liko tuščia. Taip atsisveikindamas pasakė žvejys. Daugiau jam nebereikės gaudyti: potvynis čia nebepasiekia, nebeatneša žuvų. O pati senvagė vis seklėja, užželia.