tik akim avižienas skaičiuoju
nebenoriu kalbėt
nutylau
lyja vyšnios sninga kaštonai
ir ežiai į padus
kuo giliau
įsikimba lyg skęstantis šiaudo
nei nuplėšt nei nuspirt
negali
šitaip skaudžiai į sielą ir dangų
atsilošęs it vilkas
kauki
tik akim nes pavargom kartotis
ir nuvalkiotas klyksmas
bjauru
užsivertęs mėnulio ąsotį
iki dugno semiesi
kalbų
lašant vyšnioms per smakrą
ant rankų neužmigus
akliems vyturiams
pažvelgi į skaudėjimą kartų ir šypsai
lyg geriausiems
draugams
pamišimui ir lemčiai bedievių iki kaulo
gyviems
tavyje
nuolankiai lyg piemuo avižienom
kiaura burna
tuščia krūtine
tik akim padėkoji dievui
už ąsotir tylą
jame