Triukšmingai už nugaros užsitrenkė Pravieniškių kalėjimo durys. Prieky laisvė, kurios laukiau ilgus dvylika metų. Laisvė. Tik nebežinau ką su ja daryti. Būdamas tenai, viduj, žinojau. Mintimis skridau taip geidžiamon laisvėn, kūriau šviesiausius planus, gyvenau vien viltim, kad vis tik kada nors atgausiu laisvę... O dabar, kada ją turiu, kada jinai, laisvė, mano rankose, kada gaivus vėjas sruvena tarp pirštų ir glosto mano veidą, nebežinau, ką su ja daryti. Žengiu sparčiai. Greičiau greičiau iš čia. O kur? Kas manęs laukia? Seserys? Brolis? Kas aš jiems? Raupsuotasis. Nuplėšęs giminei garbę. Mama mane priimtų. Bet ji pati bejėgė, priklausanti nuo dukros malonės. „Kad galėčiau tave dar kartą pamatyti, tada jau galėčiau ramiai mirti. Taip sunku be sveikatos šiam pasauly...“ – Prieš akis išplaukia išdrikusių raidžių eilutė iš mamos laiško. Mama. Aš tau buvau negeras. Per daug mane mylėjai. Per mažai diržą ėmei, per mažai kailį karšei...   Ir kam aš toks reikalingas? Kam? Psichologai gražiai kalbėjo, mokėjo pudrint smegenis. Suteikė vilčių. Patikėjau, kad dar ne viskas prarasta...
– Dėde, gal žinot kiek dabar valandų?
Pakeliu galvą. Pačiu laiku. Vos į stulpą neatsitrenkiau. Į mane spokso pora bamblių snargliuotom panosėm. Norisi išspardyti jiems subines, kaip nusususiems šunyčiams. Susitvardau. Nenoriu grįžt atgal. Paspartinu žingsnius. Toliau, toliau nuo visko. Darosi šalta. Nors balandis, bet išskydusi striukė nėmaž nešildo. Mažvaikiai velkasi iš paskos. Nenoriu jų matyti. Negaliu. Bijau, kad nesusivaldysiu ir sutraiškysiu juos kaip blusas. Lekiu. Iš tikro lekiu kiek kojos neša. Sustoju autobusų stoty. Iš apykaklės veržiasi garas. Einu vidun, nes žinau, kad tuoj bus dar šalčiau. Skaitinėju eismo grafikus. Man reikalingas autobusas bus tik vėlai vakare. Ką veikti? Laukti. Ir vėl laukti?! Prisilaukiau visus dvylika metų. Jei ištvėriau... Kiek dienų? Atsisėdu ir bandau suskaičiuoti. Dvylika metų po tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas... Keturi tūkstančiai trys šimtai aštuoniasdešimt dienų!!! Tai bent. Ar gerai suskaičiavau? Įdomu ar prieš du tūkstantmečius žemėj vaikščiojęs Kristus mokėjo skaičiuot? Stebuklus darė. Skaičiuot jam nereikėjo... Kam? Man reikia. Bet nežinau ar moku. Tikriausiai moku. Šiek tiek. Tiek pralaukus, ką reiškia tas geras pusdienis palygint su tokiu kiekiu... Ko gero jis man pats ilgiausias...
Jau gerokai prašvitus vairuotojas patuskina mane:
– Gana kriunėt. Atvykom. Kraustykis.
Susigraibau po sėdyne nuslinkusį savo maišelį ir sliūkinu link išėjimo. Dangus apniukęs, po kojomis liurpsi pažliugęs žvyras. Neseniai lyta. Perlipu griovį ir patraukiu tiesiai per ganyklas. Taip arčiau. Batai tuoj parodo savo amžių. Kojos greit peršlampa. Vienur kitur tvyksteli geltonas šalpusnio žiedelis. Dar per šalta jų pulkams. Tik patys nekantriausieji žvelgia į dangų, o iš jo nesvetingai pabyra šlapios snaigės. Šąla kojos, rankos. Susigrūdu kumščius į kelnių kišenes ir spartinu žingsnį. Stengiuosi sušilti. Pustuščiam maišely maskatuojasi šokolado dėžutė dukrai. Parpulsiu ant kelių, kojas bučiuosiu, prašysiu atleidimo... Juk mano vaikas...atleis...tikrai atleis. Dėl jos atpyliau dvylika pragaro metų. Atkentėjau už viską. Jei ne žmona, nebūčiau sėdęs. Dukra nebūtų drįsusi. Ta prakeikta boba. Prakeikta... Užmušiu! Ne. Tegu gyvena. Tegu. Jai būsiu pragaras... Tegu jai likęs gyvenimas virs pragaru. Pasistengsiu. Sukursiu jai tikrų tikriausią pragarą...
Šlapią sniegą pakeitė įkyrus lietus. Permirkusios kelnių klešnės šaltomis gyvatėmis vyniojasi apie blauzdas dar labiau mane pykindamos.  Išsiropščiu į lauko keliuką. Pro lietaus širmą pasimato vienišos sodybos stogai. Pro kaminą plaikstosi mėlynų dūmų srovelė. Yra! Namuose yra. Jei žmona pasitiks vošiu į snukį, jei dukra krisiu po kojom... Bet ir pasikeitę viskas. Stogas naujas. Tvoros naujos. Sodas išretėjęs. Daug jaunų medžių. Kieme net dvi mašinos! Būk atsargus – perspėju save. Gali būti svetimų žmonių!.. Prie daržinės kampo ambrija svetimas šuo. Nebėra manojo kudlio. Be reikalo suabejojau ir nenusipirkau vyno. Su svetimais prie butelio lengviau susikalbėt... Einu trobon. Pabelst? O kam? Čia mano namai. Nevalingai, į skudurą prie durų, brūkšteliu kojas ir susigėstu. Ko čia... kvailys...Drąsiau – paraginu save ir atplėšiu duris. Vidury virtuvės, įsikibęs į kėdę, plika pimpe, kreivom, storom  kojom, svyruoja bamblys. Kiek jam metu? Vieneri? Gal dar ne? Jei ne pimpė manyčiau kad čia mano dukra kūdikystėj. Kaip iš akies trauktas. O ką jis rankoj laiko? Peilis!!! Nusitvėręs už ašmenų... Jaučiu, kaip pašiurpsta nugara. Lenkiuosi prie vaiko, kalbinu, mėginu švelniai atlenkti jo pirštukus.  Deja, mažius priešinasi. Trūkteli rankutę į save ir surinka. Peilis lieka mano delne. Kruvinas. Kruvinas ir vaiko delniukas. Iš kito kambario įvirsta mano dukra. Pamačiusi mane suakmenėja. Atsitiesiu, mėginu paaiškinti, bet ji surinka:
– Gelbėkit!!!!
Pasijuntu begulįs ant grindų surištomis rankomis ir kojomis. Kažkur verkia vaikas. Šlapia. Iš manęs teka lietus. Šalčio nejaučiu. Skauda galvą. Ko aš čia ėjau? Lemties pirštas atvedė? Lemtis... Girgžteli durys, prie manęs pasilenkia raudona moteris. Paliečia galvą. Apčiuopia guzą, praskleidžia plaukus. Girdžiu kaip pasako:
– Nėra jokio pavojaus.
Lauke išgirstu staugiant sireną. Kas čia? Tuoj pamatau, kad tai policininkai. Jie pastato mane ant kojų. Atpančioja. Svirduliuoju per tuščią kiemą pasitikti įstatymo raidės. Krentu į minkštą sėdynę ir džiaugiuosi, kad nereiks plumpinti per lietų. Įkandin manęs jaunas vyras švysteli mano maišelį. Iš kiemo išvairuoja greitukė, išsiveždama mano dukrą su vaiku. Pajudam ir mes. Policininkas uždeda man antrankius ir nuriša virvę.  
Mamos troba taip ir liko tuščia. Net nebuvau užėjęs. Čia mane atvedė lemties pirštas. Negailestinga mano lemtis... Mama, taip ir nepamatysi savo sūnaus prieš mirtį.
Prisitraukiu savo maišelį, išsiimu šokoladą, valgau ir nejaučiu skonio.