Prologas

Kai ateina mirtis tu ją tiesiog užuodi, girdi šnopavimą ir žinai, kad greitai tau išauš paskutinioji. Negali pasakyti, kad bijai ar nesijaudini, tiesiog nori iš šitos situacijos išspausti viską kas tik tavo naudai. Kas beliko šitoje akimirkoje, mirties akimirkoje? Tai vaizdiniai, kurie praskries prieš akis, jei tai tiesa, ką žmonės patyrę klinikines mirtis teigia. O tos akimirkos tokios trumpos, greitos, kad net negali įsivaizduoti, bet tau jų pakanka. Tu matai kiekvieną tau malonią gyvenimo akimirką ir vėl iš naujo ją pergyveni. Todėl mirties akimirkoje esi ramus. Stebi tai ką jau nugyvenai ir vėl patiri tuos malonius jausmus. Pirmoji meilė, pirmojo vaiko krykštavimas, draugai, su šeima nugyventas laimingas gyvenimas...
O kas jei tokių atsiminimų, kurie mirties akivaizdoje galėtų tapti prisiminimais, neturi? Kas jei tu užuodi mirties tvaiką, jauti jos kiekvieną alsavimu iškvėptą oro gūsį ir supranti, kad tu neturi jokių malonių akimirkų? Tu nugyvenai ilgą amžių vienas, neturėjai šeimos: žmonos, vaikų. Kas nutinka tada?
Kęstas jautėsi suglumęs, kai ėjo gatve nakties metu pliaupiant lietui. Jo žingsniai atrodė tokie netvirti, kad stipresnis vėjo gūsis galėjo jį nupūsti. Žinoma, dar jam į pagalbą atėjo svaigulys patirtas nuo alkoholio, kurio jis mėgavosi kiekvieną dieną, nes juto tai... šalia savęs, slenkantį kartais iš paskos, o kartais, atrodė, jau ims ir pagriebs už kojos ir kaip koks krokodilas nusitemps į tamsiausius pasaulio, o gal net visatos užkaborius.
Jis slinko gatve lyg šuo be pastogės, nes gerai suvokė, jog nepajėgs pasiekti namų. Jie per toli. Jis vėl prisilakė su draugais degtinės kitame mieste, o grįžti reikia jam. Savo pačiomis kojomis, kurios itin nenori klausyti. Dar tas jausmas. Jau net skamba ausyse kvėpavimo šniokštimas. Atrodė, kaip dirbtinio kvėpavimo aparato garsas. Lyg su fenu prie ausų džiovintųsi plaukus kokia gražuolė skubanti į pasimatymą. Tai įjungia feną, kiek pašukuoja ir greitai išjungia. O po akimirkos vėl įsijungia, nes perbraukusi pirštais per palukus pajunta, kad jie vis dėl to nėra išdžiūvę.
Kęstas sustojo ir apsidairė. Miesto gatvėje nesimatė nė vieno automobilio. Gili naktis. Garbaus amžiaus senukas pakėlė galvą į dangų ir pajuto vėsius lietaus lašus, kurie krito į akis, burną, varvėjo smakru ir tekėjo už apykaklės.
- Pasiimk mane! – užrėkė Kęstas.
Bet į jo šauksmą taip ir liko neatsakyta. Senukas vis tebegirdėjo tą nerimą keliantį garsą. Jaučiu, kad šis vakaras paskutinis, pagalvojo jis vėl pradėdamas eiti, kai netikėtai išvydo aikštelėje bestovintį taksi automobilį.
Sustojo. Kelias minutes pažvairavo į jį, nes smarkus lietus įnirtingai krito į akis ir patraukė jo link.
  



***


Smarkus lietaus lašų barbenimas į automobilio stogą neleido Viktorui užmigti. Taksi vairuotojas žiūrėjo į vandens sroveles ant stiklo iš kurių pynėsi voratinklis gaubiantis regimas miesto šviesas.
Smarkus barbenimas į stiklą nupurtė Viktorą. Atrakinęs dureles leido įlipti keleiviui.
- Sveiki, - prabilo garbaus amžiaus senukas. – Ar galėtumėte mane parvežti namo?
- Sėsk.
Viktoras pastebėjo, jog jo naujasis klientas sunkiai sugebėjo stovėti tiesiai. Jis ko gero išgėrė daugiau nei vieną buteliuką degtinės ir dabar nebesugeba parsirasti namo. Be to kai pasakė adresą kur reikia jį nugabenti, pasidarė visiškai aišku, kad nebūtų pavykę jam pačiam tai padaryti. Senukas ramiai sau snūduriavo ant galinės sėdynės, kai staiga, Viktoro galvoje, toptelėjo mintis, jog pakeleivis neturės kuomi užsimokėti. Vairuotojas pagalvojo, kad jam reikia sustoti ir palikti jį čia, bet tas daiktas vardu sąžinė, suveikė... kažkaip nesinorėjo ir nusprendė, jog parveš jį iki namų. Be to jis atrodė panašus į Viktoro seniai mirusį tėvą ir širdis nenorėjo, kad jam reiktų mirkti lauke šaltame lietuje.
Automobilis greitai skriejo keliu. Reikiamas adresas pasiektas greičiau nei pakeleivis tikėjosi ir Viktoro nuogąstavimai pasitvirtino kai jo klientas išsitraukė piniginę:
- Jaunuoli... – jis aiškiai matė piktą Viktoro žvilgsnį. – Gal ryt atvažiuotumėte ir aš sumokėčiau?
- ... – Vairuotojui tai nepatiko, bet neliko ką kitką daryti. Juk nekviesi policijos, nes Viktoras pats kaltas, kad nepasiteiravo iškart,  o be to ir ne tiek jau daug būtų senukui tekę sumokėti. – Susitarkime taip, jog kitą kartą užsimokėsite man iškarto. O šį kart tegu bus dovana nuo manęs.
- Ačiū jums, - klientas jau norėjo uždaryti duris kai staiga lyg žaibo trenktas sustojo ir atsisuko. – Žinote ką? Aš jums atsidėkosiu. – Išsitraukė piniginę ir ilgai trukęs šiaip ne taip išsitraukė tai ką norėjo. – Štai loterijos bilietas. Ryt lošimas. Aš jį jums dovanoju. Būsime atsilyginę?
- Gerai, senuk. Labanaktis.
Viktoras dar kelias minutes stebėjo kaip buvęs pakeleivis dėliojo kojas ir pagalvojo, kad kažkuriems žmonėms Žemė sukasi šiek tiek greičiau nei kitiems. Apsuko automobilį ir pajudėjo Klaipėdos link.

***

Kęstas svirduliavo prie paradinių durų ir bandė išsitraukti raktus, kai netikėtai pajuto šalto oro gūsį. Jo nugara nubėgo lyg skruzdelytės. Plaukeliai pasišiaušė. Atėjo. Senukas suprato kas stovėjo už jo nugaros. Juto tai ir negalėjo nieko padaryti. Pagalbos neprisišauksi, o ir esmės nėra dėl ko. Jis vienišas, nereikalingas žmogus. Neturintis šeimos, nei tikrų draugų, tik tuos kurie su juo nori išgerti, nes jis visada stato. Todėl Kęstas dar kiek pasikrapštęs atrakino duris ir plačiai, iki galo, atlapojo.
Pats žengdamas žingsniu į vidų, sumurmėjo:
- Prašom užeiti.
Tyla kaip kapinėse. Atrodė, kad net lietus nustojo lyti. Jis tik po to supras, kai jo veidas mirties iškreiptas gulės ant grindų ir stiklinės akys žiūrės į laikrodį, kabantį ant sienos priešais jį, sustojusį  tokioje padėtyje kai turėjo nuskambėti vienas gongo dūžis. Bet tas skambesys, regis, bus nuaidėjęs pomirtiniame pasaulyje. Jam išmušė paskutinioji.
Kęstas žengė kelis žingsnius tamsoje ir sustojo įsiklausyti. Taip. Jis neklydo, nes tai kas tykojo už jo pajudėjo jo link. Artinosi lėtai, matyt, mėgavosi žmogaus bejėgiškumu. Norėjo pasidžiaugti likusiomis akimirkomis, kai mato sielą ir indą – žmogaus kūną, viename.
Kęstas galėjo prisiekti, jog pajuto kaip jo ranka ar galūnė ar dar kokia atauga palietė jo petį. Jis suledėjo. Nebejuto nieko. Staiga ta ranka ar kas tai bebuvo slinko giliau į žmogaus kūną. Senukas vis juto jo alsavimą, regis, net balsą pradėjo girdėti, kuris kartojo paskutinioji, paskutinioji... Kęstas stovėjo lyg statula. Jis nejudėjo. Alkoholis išsisklaidė su pirmuoju palietimu. Dingo lyg nebuvęs.
Staiga sudūrė širdį. Ji ėmė plakti smarkiau ir smarkiau. Tik vėliau daktarai konstatuos Kęsto mirtį nuo infarkto.
Jis norėjo pajudėti, sušukti, bet nepajėgė ištrūkti iš jo nagų. Tai buvo per stipru ir nežemiška. Senukas nepajėgė kovoti prieš tai. Dar kelios akimirkos ir jis mirs.  Ir staiga didelis sprogimas. Lyg mašinos žibintai į akis. Jis regėjo kaip būdamas vaikas gavo ledų iš nepažystamos tetos. Jis išvydo pirmąjį bučinį, šokį lietuje su mergina, kurią pats paliko, nes bijojo įsipareigoti. Dabar to gailėjosi, bet pakeisti nieko nebegalėjo. Išvydo ir geriausius vaikystės draugus, su kuriais nutraukė ryšius po protu nesuvokiamos vasaros nuotykių. Jis pamatė ir moteriškę, kuri gatvėje padavė jam bilietą. Net jos žodžius girdėjo... laimingas, jis laimingas...
Kęstas iškvėpė paskutinįjį oro gurkšnį ir nukrito ant grindų. Silpnas dundesys ir po to visiška tyla. Stiklinės akys spoksojo į sustojusį laikrodį. Tai... palengva pasitraukė iš namų ir durys smarkiai užsitrenkė.

***