Pievam ir miškais atpėdina ruda. Sukruta visi paukščiai - raikia skrist šiultuos kraštuos. Kavolys genys  apsdaire, aždare sava kalves duralas sanojaj pušy. Nespėja anas susruošte nuskrist, atbėga, atlapatuoja barsiukas.
   - Geneli, kavolėli, nukalk man raktelį. Jau čėsas aite megote, a sava gryčelas raktelia nerundu.
   Kų darys genys, jėmęs  darba. Visas miškas nat drabėjįs. Nukala anas raktelį barsiukui. Jau misle - galas ir anas galas pasduote šiultuos kraštuos. Ale nelimta jam da buva išskriste. Atlake kėkštas su nulaužtu snapu:
    -Ai, pamačyk man. Kuomgi aš rešutėlius ir giliotes krimsiu. Numirsiu žemas šalty alkanas ašei.
    Vėl jėmes darba kavolys. Pakauste snapų. Dabartes jau mysle skryste. Ale pamate, kad rudoja vaveriote vas paaidama ataina. Rauda ana nat visas miškas skumba:
     - Geneli, nuslaužiau paskutinį duntį, ku gi ašei dabartes darysiu.
     Gerai genys pamyslyja ir saka:
     - Aš tau nukalsiu kūjalį. Juom galėsi rešučiokus daužyte. A, vat su  duntym nežinau. Jag pavyks indėsiu gelažinius. Ale, jais jau rešutų negliaudek, susdaužyk kūjaliu.
     Ir teip darbas pa darba. Aja ir aja visake miška gyvintajai. Kavolys par vysų žem ir gydytaja, ir kavolia darbų dirba. Na priekala ir žaizdra teip inkaita, kad net pakaušys pasdare raudonas, paraudanava ir pavadegys.
     Dabartes, kai nuveistat miškan, insklausykit. Anas tik kala, tik daužas. Visiem anas padeda. Ašei mysliu, kad šituo čėsu dara žvėriokam grebenes, kad galėtų pavasarį kailiokus išsišukote ir paspuošte, kai gamta atsbus.