Merginų kalbėjimai apie

M. Kalbėjimas

Keturiasdešimt mano pavasarių
Laiko rankose varinius cilindrus
Nukėlę prieš šį vakarą čia
Vienatinę moterį.
Kutinėja juos pirštais, dūzgia, garsai
Gaudžia, regis apkurstum,
Jei grotų tik tau.
Keturiasdešimt mano pavasarių –
Aštuoniasdešimt žydinčių kaštonų kaktoje.
Vienas kampe provokuoja griaustinį,
Trys diskutuoja su veidrodžiu.
Dvidešimt gražių, bet visus laikau
Medinėje dėžutėje, pastačius sargybos dirigentą.
Keturiasdešimt mano pavasarių
Dairos neramūs,
Rankose žvilga variniai cilindrai.

L. Kalbėjimas

Vienintelis mano nuodingas pavasaris.
Prisirpęs, pritvinkęs,
Atsikąstum – gulėtum įkapėse.
Slepias kažkur mano pavasaris,
Vylingai šypsos akimis spigindamas.
Ant paklodės išrietęs nugarą
Murkia gitaros akordais
Grubiai švelnus.
Garsas bangomis, sūkuriais
Blaško plaštakes, pilve susisuka.
Mano pavasaris –
Vilnija garbanos rugiais ir miežiais,
Kvepia levandomis
Pataliukais galąsdamas į širdį nagus.

E. Kalbėjimas

Mano pavasaris ant pjedestalo užkeltas,
Tarp žvakių baltas, šventas.
Kojos ir rankos randuotos, žaizdotos.
Tai aš nukankinau,
Tai aš nuplakiau.
Mano pavasaris droviai šypsosi
Kakta suraukta, raukšlėse sakramentai.
Mano pavasario rankos
Trapiai slysta liemeniu.
Romumas romumas.
Mano pavasaris gimė iš Šventojo Rašto.
Mano kalbėjimas

Mano pavasarių – nors plukdyk upėmis –
Žaliuoja lietuj netirpūs,
Vėjuose trupa, laukais išsilaksto.
Mano pavasariai blankūs, kai jaučia
Mano akimis suvarpyti it rėčiai.
Mano pavasarių nė vieno nebuvo,
Visi surimtėję mąsto palaukėse
Smilgomis.
Aiškiaregė