Nier bjauresnė darba nīpriuotė eželė,
Kor žuolie dėdesnė už morkelė maža –
Nuotrīnės, balondas tēp jau isėžielė
Ka darbielis lėngvos Barbē vėrst i laža.

Niekor nenošuoksi, niekor nepabiegsi –
Žuolėis mėnka stėiba jemi so pėrštelēs,
Jē smarkiau patrauksi, vėskas eit po biesa –
Karto išsiruovė morku šaknis kelės.

Turi neskobietė so abėdvėm ronkuom
Prilaikītė morka ė iš lieta peštė,
Tuokės nuobuodībės tojau lai patronkas,
Geriau Barbė tėmptom kuokė sunkė našta.

Vo pabėngos darba atēs jau prijimtė –
Kėik belėka morku ežgalie ravietam,
Jē reikies ožvuolīs kalba baisē rimta,
Ka akims ė ronkuom jau nebrasi vėitas.

Ė priprata Barbė no mažū dėinieliu
Vėskou sotvarkītė ka nebūtom žuodiu,
Ė paskou par omžio sunkės naštas kielė,
Ė ni vėns kalnielis anuos nepražodė.

Vėsomet miniejė sava gera mama,
Ka išmuokė dėrbtė nesėskundont uoro
Ė noētė kieli tuolėma nerami,
Ė gīventė žemie koklē ė paduorē.