Eilėraščio mūza – S. Mykolaičio „Matrica“
nubiro kibirai krištolo sagų
ant dūlančio miesto langinių
krito į miegančius puodus
į keisto laukimo namus
lietė bene svarbiausius taškus
kai kurie, deja, pasiklydo ---
šalo tyliu paguodos ledu
už aibes paaukotos kantrybės
už nieką, kas buvo
ir nieką, kas bus
palikdami tik žaismingus
dabarties leitmotyvus
skambino vėjai vargonais
nieks nežino --- kiek
žilstančio jausmo giesmių
kad sugrįžtų
ilgesingai dainuota ramybė
tyliai ošė – pasiimk, pasiimk ir mane
mano siela prabus
neužmiegančių jaustukų galybėj --
nes žodžiai kursta
ir skursta pernakt ---
o daugtaškiai virsta
viską sakančiais
rugsėjo žvaigždynais