veiksmas
prasikala žolės mintys ir viltys
ir dienos kiauros valtys plaukia
sparnai dyla ir negeba pakilti
pritvinkę debesys kažkurioj palaukėj
įveržta spyruoklė gimdo laiką
elektronas braižo vaizdo miražą
pavasaris gimdo kvailystę paiką
ruduo be pėdų sprunka iš tuščio daržo
ir protas lyg pieštukas bunka
rūdija meilė lyg atšipęs dalgis
ir supranti jog visa mirksnį trunka
o norai dingsta dar nepalietus valgio
dar pajunti jog tik vienatvė auga
o tuštuma be perstojo plepėti ima
o atmintis vaiduoklius saugo
jauti jog nieką esi prisijaukinęs
o dienos kiauros valtys skęsta
tamsoj nes nusigręžus saulė
ir atgrasi mintis subręsta
kad tikra tėra saldi apgaulė
saldi todėl be išlygų save aukoji
ir visą trasą kaip laikrodžio aliūras
mąstyti sveika bet nevertinga kojoms
o sąvartyno drimba išmintį išdūrė
tikra vertybė sąvartyno nimbas
šiame veiksme vertė į esmę grįžta
tikra tiesa priklauso nuo žvilgsnio limbo
koks gražus bereikšmis debesėlių ižas