Su akmeniu

Gal grįšiu dar,
O gal jau – ne,
Nes pats išmokau būt visoks-
Nokinti vasarą žvarbia žiema,
O speiguose – pavasaroti.
Gyvent be kūno kaip dvasia,
Išaušti vakaruos ir saulę ten sutikti,  
Kur žalioje žolėj maža rasa  
Apsikabinus kelia ją į širdį.
Čia ašara sugrįžta būti šaltiniu,
Galbūt ir žemė vienąkart sugrįš,
Tačiau kol kas be jos save regiu,
Kuomet, prisėdęs pakely,
Su savo akmeniu tyla kalbu.
Tokia gili, tyli, kad ausys neišlaiko
Ir reikia būti nemažu kvailiu,
Kad šitaip savimi
Matuotume Jo Didenybę - Laiką.
Bet gi todėl ir sako:
Žmogus - į Dievą panašus.
Aš tuo tikiu,
Todėl prašau-
Jei komentarų bus,
Bent Visagalio jais nepeikti...
Pelėda