Pradėsime spektaklį naują,  ponai.
Tiesa, scenarijus ir aktoriai seni,
Tačiau patikrinti ir širdžiai artimi,
Kaip poterius išmokę savo roles.

Tu – man, aš – tau. Juk paprasta, ar ne?
Kai reikia mums abiem, abu nematom,
Rankas sukirtę, sutartį surašom
Ir plaukia litai tarsi lytys Nemune.

Gyvenimas – vaidyba, tad ko gi nevaidinti?
Pabūk šįkart meru, o aš šiek tiek  žemiau.
Prabėgo metai ketveri ir laikas jau
Valdžia lyg saldainiu mums draugiškai dalintis.

- Sakai, galbūt rinkėjai spręs kitaip, ką juos žinai?
Gal tūzai spruks lyg pabaidyti kiškiai?
- Nesąmonė! Balsuos maniškiai ir taviškiai,
Visi kiti tylės ir paskui seks lyg avinai.

Taip jau yra. Žodžiai politikoj – bedaliai.
Dora ir sąžinė, prie jų garbė, atsakomybė
Nuskendo pelkėje, gal girioj pasiklydo.
Negrįš, išnykti iš lietuviško žodyno gali.

Kažkas po raidę mokė tarti LIETUVA
Ir sakė bus saldu saldu ant lūpų.
Išmokt išmokom, tik suklupom
Plačiam sklype prie aukšto namo su tvora.

Savivalda - sava valdžia, valdžia - TIK SAU.
Kitiems – laisva rinka ir darbo birža,
Dar lieka lagaminas, lieka diržas.
O Lietuva? Prie ko čia Lietuva, žmogau!?

Bet būna ir kitaip. Seni spektakliai žlunga.
Žiūrovai ima kojom trypt, maištaut,
Ilgai pelais sunku net žvirblį juk apgaut,
Ar homo sapiens mažiau už jį protingas?

Pažaisim rinkimus, dori piliečiai,
Iliuzija, kad bus geriau, tokia saldi.
Va ten, reklamoje, viena tokia graži...
Už ją, už ją balsuot vyliokė kviečia.