Mintim ažsilopą vakaras,
Žvaigždėm unt dungaus užauga,
Ažsirūkys brenda par ažerų,
Rasų paskloja unt lauką.

Ir tylia parnakt kaip svetimas,
Šuva dungun nebekaukia,
Šakas susglaudį medy,
Kažną ką iš vidunakčią laukia.

Mėnuo išrieda pilnas,
Par naktį žiūres unt žemį,
Kol debesią baltas vilnas
Ažklas ją veidų neramų.

Kol rytas atmerks švesumų
Ir saulą čiulbes raudona,
Iš kaminą kalsis dūmai,
Pasbaigs sutema, kaip monai.