Siurbiu iš visur melancholija. Surankioju ją lyg trupinius lėkštėje. Pripildau save liūdesiu ir rūkanotomis mintimis. Geriu liūdesį dainomis ir vaizdais, ir tenkinuosi tuo. Tarsi manyje būtų atsivėrusi juodoji skylė siurbianti visą aplink esamą ir nesamą liūdesį. Iš kur, kada ir kodėl atsivėrė ji nežino nei pati, ji žino, kad jei atsiverti priežasčių realiai nėra, bet jei vis vien. Ji tenkinasi giliu, į tolį žvelgiančiu žvilgsniu, glosto save kažkur skendinčiomis mintimis. Ji negąsdina, neskaudina tik rymo šalimais su nepaaiškinamu poreikiu. Švelniais pirštais glosto, palikdama nematomas liūdesio gijas. Išryškindama neužpildytus įtrūkimus, senai neliestus ir pamirštus. Reikalauja kažko nejuntamo ir nesuprantamo, neliečiamo ir nejaučiamo.
Ji šnibžda tyliai dainomis, ir švelniai reikalauja. Paglosto ir paleidžia.

Ką daryti, jei nesugebi savoms žvaigždėms vadovauti, ir kvailai, bet viltingai, iki kaulų smegenų tikrai ir viltingai, tiki likimu? Tiki vienodai padalinta laime ir nelaime.
Kiekvienas turim savo skundų sarašus, savaip liūdnus ir nepakartojamus, savaip tuščius ir dramatiškus, bet visada neginčijamai tikrus.

Ir kam juos priduoti, kam pasiskųsti? Kuo tikėti nustoti ir kuo įtikėti?

Bet net tikėjimo išsižadėją, pamatę krentančią žvaigždę norus sugalvojame ir maldas prieš miegą kalbame.