Abu su akmeniu...

Dabar jau ir akmuo kaip laivas plaukia.
Kaip gera atsisėdus prisimint-
Užaugome abu
Gimtų namų pavėsy,
Aš vis išeidamas,
Ir nežinodamas,
Ar teks kada atgal sugrįžt.
O tu – kiek atmenu- toks pats.
Putoja po tavim
Nelyg į amžius įsikibęs laikas
Be motorų, be burių
O tačiau – pirmyn!
Ir tik pirmyn!
Dar vakar netikėjau,
Kad šitaip plaukiotų akmuo,
Palikęs praeitį kažkur toli toli.
Žinau, kad jam nelengva pasakyt,
Kad ir mane paliks
Mylėti - nemylėti
Bent iki tol, kol pasiliksiu užmarštyj.

Putoja laikas.
O burės...
Nejaugi jų išties nėra?
Girdžiu, kaip vėjai po krūtinę vaikšto
Žmogaus gyvenimu gesindami
Įspindusias dangun žvaigždes.
Pelėda