Prīš keliuolėka metu,– praded Jozė ,– če i mūsa kolkoza parvažiava tuoks lietovis – meksikietis. Ons kiaurā muokiejė ispanu ė anglu kalbas. Vākāli, ka ons liuob ožtrauktė ispanėškā, ka pas Kajetona jau sosiedė gersem nomėnelė, ta tik laikīkės, ka nepradietom rėitietė ašaras. Vėsė notėlstam ė išsėžiuojė klausuomuos. Ta meluodėjė bova jau vėsai kėtuoki, so mūsoujo negali līgintė ni iš tuola. Ons ne tik balsa jau raitīs ė vėrpins ispanėškā, bet ė so gitara, vākāli, tēp zvėmbins, ka atruodė grajėj ciels orkestros. Vo jau anuo veids ė paakē raukīsės ė vaipīsės karto so tou meluodėjė, ė nuorintās mes žuodiu ė nesopratuom, bet vėskou jautiem iš mimikas ė iš balsa vėrpiejėma. No liuob būtė, nimaž nepardedont, kāp tėkramė tetrė. Meksikietu dainas īr jausmingas ė poikės, so tuokēs pat palingavėmās, kāp mūsa senuovėškuosės, kor žmuonis liuob dainioutė dėrbdamė vėsuokius darbus. Mes, vīrā, ožsėkorsem po papėruosa ė rokoudamuos nikāp nesoprasem – kam to, joduošiau, tēp gražē galiejē ėšmoktė, jug tėn nebova nē kuokiū muokslu ejės, nē kuo. Matītėis ont tuo žmuogos toriejė palinkėma. Ons, matā, tėn, Meksikuo, jau bova gimės ė augės. Ka ėš tėn ėšgints tievs Eremėns anou parsėvežė i Lietova, anam tebova tik dvīlėka metu.
Ė dabā, ka būn linksmiau nosėteikė, daug kou aple tou Meksika mums ė papasakuo.
Ka po kara anėi novažiava i tou Meksika, darbū ė tėn nebova. Tas dainininka tievalis jiemies padietė komunistams – platėna anū spauda. Ė ons ėlgus metus tēp ė oždarbiava. No ė vėina karta ons so tou spaudo jiemė ė pakliova valdē i nagus. Anėi, nieka negalvuojė, paveiziejė ėš kor ons īr atvažiavės, ė pasakė – par 24 valondas ka Meksikuo tava ni smarvės neblėktom. Vėsus anuo rakondelius sokruovė i laiva ė išplokdė i Lietova. Anam išleisdamė dā pasakė:
– Jē tau če so mumis īr negerā, nuori komunizma, ta ė mauk gīventė pas tus, korėi tou komunizma stata.
Vėitėnē anuo tėn laikė tėkriausio komunisto, kāp pas mumis ka saka, bova tėkros partėnis. Ons pats pasakuojė, kuokius piningus liuob siūlīs ož tou darba. Jē gerā padarīsi kou oždavė, galiejē gautė kelės dešimtis tūkstontiu duolieriu. Liuob išēs ont keliū parū, vo kartās ė ont nedielės, tėmps ė kningas, ė laikraštius. So šniūrās prisėrėšė – par mėškus, par kalnus, par kalnū opis. Vo robežio liuob sauguotė pasėinietē, ne vėina karta i anus ė šaudė. Vėina tarpa neš jau anėi, po tuo atēt kėtė, temp tuoliau. Prīš išētont i tou pavuojinga darba, vėn liuob skaitīs tuokė kāp paskaita – jūs ekėt drousē, nieka nebėjuokėt. Jē kartās ė sočiopto, sovietu valstībė sava draugū nepalėks, ėšpėrks ė parsėveš i Rusėjė. Vo tėn nuvažiavė gyvensėt kuo poikiausē, nieka jums netrūks. Pri tuos literatūras tėmpėma Eremėns liuob vestėis ė tou sava sūno, tou dainininka. Matā nepėlnamietius vākus tėi kareivē retiau tetėkrėna, vo jē ė sočiopa, paskėrs tievams bauda, tuo ė ožteks.
Smetuonas laikās tėi Eremėnā gīvena če, mūsa miestalie, Kapū gatvie. Tuo dainininka tieva muotina, Eremėnienė, bova dėdėlē drūkta, vuos bepanešė sava pėlva, ė ana, kāp kuoki žīdelka liuob amdeliuotėis, jau varė šmokuli.
Tas grīžosiesis Eremėns so sava pamilijantās Meksikuo bemaž negėntėnuos, gyvena atskėrā. Anėi nesogīvena dėl tuo, ka ons jau dėdėlē komunistava. Anuo ketorė vākā ė pati, skaituos, tuo dainininka do bruolē ė dvė sesėris, palėka tėn, tebgīven lig šiuos dėinuos. Vo ons, ka jau anam nebūtom nobuodē, pasėgrēbė vėina nepėlnamieti sūno ė, vadėnas, grīža i sovietėnė Lietova. Ėš dėdėlė būrė če parvažiava tik tievs so sūno. Nieks tuo vāka duorā ė neklausė – tievs tēp sogalvuojė, ė baigta. Vo tėi dėdesnėijē griežtā atsėsakė ė anū ons negaliejė ni pajodintė.
Ka anoudo če parvažiava, tas dainininks nemuokiejė lietovėškā ni vėina žuodė, nepažėna ni lietovėšku raidiu. Anam če mūsa muokīkluo bova sunkē – reikiejė išmuoktė kalba ė so kėtās baigtė vėinioulėka klasiu.
Dabā tas anuo tievalis, ožėnatilsi, jau īr mėrės ė palaiduots če mūsa kapūs. Mėrė kāp pats nelaimingiausis žmuogos pasaulie, prīš mirti ėš nosėmėnėma griaužė sau nagus.
Ka anoudo parvažiava, no pėrmuos dėinuos ikrėta i varga, kap mosės i parūgas. Kam to kolkuozė gausi tus oždarbius? Jē ė nobėra kas lauka darbininkou, ta tik metu galė. Vo tēp par meta dėrbk už nieka. Mūsa krautovės, palīgėnos so anū, toukart bova čīstė obagīnā. Ni dounas, ni tuos komet nuori – nenosėpirksi, anuos vėn trūka. Vo, tau ė ruojos, vo tau ė apelsinā so bananās.
Ka jau atvažiava, išvažiavėmou atgal doris cīpontē ožsėtrėnkė, kelė atgal neblėka, kėgėbistā anus pajiemė kėitā i sava nagus.
Nuoruom – nenuoruom tas tievalis gava ētė i kolkuoza. Jē ons pininga būtom toriejės, rasintās kāp nuors dā ė būtom išvažiavės atgal, bet a daug to iš kolkuoza galiejē gautė pininga? Rodėni už metu darba liuob ipėls žmuogou i maišieli kelės saujės dėrsiu, ė vėskas.
Tas dainininks už tieva bova daugiau ožsėspīrės ė ka bėngė muokīkla, mosintās kuokis pėnkis metus nedavė valdē ramībės, rēkalava, ka lēstom novažioutė aplonlītė gėmėnaitiu, vo pats šėn ė tėn darbavuos, taupė piningus. Ė vėina gražė dėina, nebapsėkėntė, davė anam dvijū mienesiu leidėma ėšvažioutė. Vo tuo tieva neišlēda, ons pasėlėka če. Diel tuo sava dorna tieva, ė išvažiavės, tas sūnos tėn nepasėlėka, grīža atgal, reikiejė padietė senstontem tievou.
Ka jau anoudo atsėdūrė Lietovuo, ož karta aple tou apskelbė vėsūs laikraštiūs ė par radėjė. Kou to misliji? Jezusmarėjė, amerikuonā sava nuoro bieg i Lietova. No, a berēk geriau? No ė pūtė tou propaganda kėik begaliedamė. Vo ont gala pridies – jē mumis netėkėt, noēkėt pas Eremėna, ons jums papasakuos, kuokėi tėn īr pīragā.
Eremėns, matā, būdams Meksikuo patikiejė tās komunistu ėšmėslās. Ons tikiejė, ka Lietovuo gaus gera darba ė gera oždarbi. Tik atvažiavės soprata i kuoki ožpakali īr ilindės ė kas anuo če lauk.
Mūsa kolkuoza pėrmininks, tėn pri vadėnamu žīdu ganīklu, miesta pakraštie, pastatė nedėdėlė truobelė. No, jau vėsai mėnka, nier kuo ni paveizietė. Idoudams raktus pasakė:
– Dabā ė pas mumis galiesėtav gīventė nimaž ne prastiau, kāp Amerikuo. Jē ė trūks kuokė paukštiu pėina, ne bida, pakėntiesėtav.
Tas Eremėns dā vės tėik tėkiejuos, ka dous anam kuoki duoriesni darba, bet matītėis kuojė pakėša pats lėkėms. Bova pats pavasaris, reikiejė i ganīkla gintė karvės, vo pėimėnėis duora nebatrada, ni vėns kolkuozėninks pėimėnautė nenuoriejė. Ta tam meksikietiou ož naujė truoba ė bova mandagē pasiūlīta pajimtė i ronkas vuotega ė pavakčtiuotė paskou karviu oudėgas. Jezusmarėjė, tas žmuogos jau iš tuo pažemėnėma ė giedas prīš žmuonis, bova pagatavs gīvs i žemė solīstė. Ons dā poulė šėn, poulė tėn, bet vėsor kāp i sėina. Kāp pėrmininks nomatė, tēp ė tor būtė.
Ė kor to žmuogeliau benošuoksi? Jug parvažiavā sava nuoro, ė ka jau sovietėnē valdėninkā pajiemė tavi i sava nagus, pėrmiausē išsunkė, kuo reikiejė propagandā, vo paskou jau parsėžegnuok ė krėsk i doubė, ėš koriuos nebišlėpsi lig omžiaus gala. Būsi poikiausis karviu pėimou, ė vėskas. Tuoki tatā bova anuo apsėrėkėma kaina. Nedouk, Dėivė, niekam tuokė baisė apsėrėkėma.
– Gerā būtom, – isėkarštiava bepasakuodams Jozė, – ka vėsus tus ė Meksikas, ė Venecuelas komunistelius bėnt puora metu atvarīto pasėdarboutė pas mumis. Ka pasėstažouto, toukart pavėrsto i tėkrus žmuonis ė nebrēkto nikuokiū agitaciju.
Vo Eremėns ganė karvės ė keikies. Dar palakstė ėiškuodams teisībės, bet nieka nepešė. Kāp ė kėtė kolkuozninka, po biški priprata pri stėklelė ė po keliū metu, neatlaikės muoralėnė spaudėma, pasėmėrė.
Ka tas daininiks, gavės dom mienesems leidėma, novažiava i Meksika ė aiškėna anėms kuoki tvarka ė kuoks gīvenėms īr tūs sovietus, anėi ni vėino dainininka žuodio nepatėkiejė. Sakė – to tik nuori mumis atbaidītė no komunizma, to esi papėrkts ė malouji. Geriau pasakīk, kėik tau išnauduotuojē ož tou ožmuokiejė?
Ons tėn pataikė novažioutė ont patiū Kaliedu. Anėi tas švėntiu dėinas pralēd krūvuo, sosėrinkė pas kuri žmuogo, korės tor daugiau vėitas. Vo anuo atvažiavėma pruogo sosėrinka vėsa gėminie ė gerė pažīstamė. Bova kuoks ketorėsdešims žmuoniū. Pasėruošė tēp, ka stalā lūža – valgīk kuo tik šėrdės geid.
No, jau vėsė sosieda pri stala, jau kuokės puora valondū rokoujės, vo išgertė kuo stėpresnė ont stalo nier. Ni mažiausės botelkelės, ni stėklelė. Kāp ka pas mumis saka – nier ni grama. Tas dainininks pasakuo anėms, kāp īr tuo sovietėnie Lietovuo ė lauk, komet galies sovilgītė tou gerklė, bet ni vėns nieka nepasūla, nier aple tou ni mažiausės užuomėnas. Anėi sau, kāp niekor nieka tėmp tou sosėtėkėma, rokoujės, klausuos, sampruotau, ė vėskas. Toukart tas dainininks priējė pri vīresniuojė sava bruolė ė saka anam:
– No a tuokem šaunem baliou ė par tuokės švėntės, po tėik metu sosėtėkos ni šimta gramu nebūs? Mon nikamė nier tekė sotėktė tuokiū so velnio skūpų žmuoniū, korėi par tuoki sosėejėma svetiou ni bornelės nepasūlīto. Važiavau tuoki keli, ė nieka, nieks nė stėklelė nepasiūla.
– Jezusmarėjė,– saka tas bruolis, a tau rēk? Jē to nuori ėšgertė, ekiau, tuo gera pas moni īr kėik tik to nuori. Mes anuo torem ė pėlam į mašinas. No vėituo bėnzina. Pėgiau ėšēt.
Aš klausaus ė sava ausėmis netėko. Vo bruolis vara tuoliau:
– A to ėš tėkrūju nuori išgertė? A gersi grīna spirita, a rēk biški atskėistė?
Toukart aš anėms vėsims papasakuojau, kāp mes Lietovuo geram, bet anėi mon ė viel nepatėkiejė. Saka:
– Negal tēp būtė.
– No kāp negal? Atnešk, – sakau bruoliou,– mon kuokė normalė botelka, aš paruodīsio, kāp mes geram.
Ė pakol aš, biški atskėidės neėšlėnkiau do karto po posė stėklėnelės, anėi netikiejė. Po tuo, jau bova kėtēp, nes aš tuoliau, kāp niekor nieka, braukiau ruoda, vo gal net geriau, nes moni pasrmošė šėloma ė atsėrėša lėižovis.
Toukart papasakojau anėms, kiek ė kāp mes geriam:
– Jē betorem piningū, ta po darba sosėmetam ė nogeram kāp reikint, vo rītmetie „pataisuom dūšė“ – prastiausio atvejo so botelko alaus, vo geriausio – išmetam po šimta gramu. Ė po tuo lig pėitu poikiausē darboujemuos. Po pėitu – tas pats. Ė darboujemuos ne so kuokė soknėsto luopėto, a šloutražio, bet so mašinuom, so traktuorēs ė kombainās.
Vākāli anėi negal isėvaizdoutė, ka tēp kamė nuors pasaulie gal būtė. Kāp to, žmuogos, ēdams i darba ė dar iš pat rīta gali gertė?
Anėi saka:
– Negal tēp būtė, to mums puti i akis mėgla. Kāp tau už gierėma kas gal muokietė alga? Pas mumis to dėrbtumi lig pėrma išgierėma ė so vėlka biliuoto išētumi ė nikam nebgautumi darba.
– Vo pas mumis, – aiškėno aš, – no pat rīta atejė i darba kėta nieka ė negalvuojem, kāp pataisītė dūšė. Mes neėšgierė nebmuokam bedėrbtė, esam nedarbingė. Aš nesakau, ka gal nosėgertė lig žemės graibīma, tėik jau negeram, bet tēp pruotingā – po posė stėklėnelės. Toukart īr pats tas.
Vo anėms tėn, pasėruoda, švėnta, a ne švėnta dėina, darbdavīs muok ož vėsas metu dėinas. Tik tori būtė drausmings ė nikomet nē iš rīta, nē po pėitu nepavieloutė i darba. Nimaž, ni mėnotas. Aple gierėma nier ė negal būtė nikuokiuos kalbuos. Anėi tik trauka petēs ė joukas iš monės.
Ka bruolis moni nosėvedė i rūsi, muosteliejė so ronko ė pasakė:
– Tūs bakeliūs če īr aple pėnkis šimtus literiu. Mes gaunam tou spirita iš cokrašvėndriu ė nauduojem vėituo bėnzina. Vo tau nieks nieka negailės. Gali atejės če gertė kėik tau lend, tik nenopomk. Ont stala aš anuos dietė negalio, ka paskou kaimīnā monės pėrštās neožbadīto.
„No ė pasiuskities jūs so tās sava kaimīnās“,– pagalvuojau, ė paskou, tou pati vakara, atejės i tou rūsi, dā kelis kartus gerā nolėnkiau.
Tik bruolis, isėklausės i mona žuodius, no tuo vakara, mon pri luovas, ont stalelio, vėn liuob padies botelka ė stėklieli. Aš, žėnuomās, daug negieriau, bet, beveiziedams televizuorio, veiziek, po kelius stėklelius ė išlėnksio.
Ė ka viel, jau paskotėni vakara, sosėrinka žmuonis atsėsveikintė so monėm, bruolis atsėstuojės sakė ėlga kalba ė ožbėngė žuodēs:
– Mon atruoda, ka bruolis, pasakuodams aple sovietėnė Lietova ė anuos žmuonis, mums nieka nemalava. Matītėis žmuonims tėn gīventė īr ne pīragā.