Šlakių šokis
Giedras, ramus spalio rytas. Upė, lyg pavydėdama pakrančių medžių gražumo, supykusi nešė tamsius lapus.
Artėjau prie dvigubo upės vingio. Dar nepasiekęs jo, išgirdau kelis galingus pliaukštelėjimus. Panašiai išgąsdintas bebras prieš panirdamas muša plačia uodega.
Smūgiai kartojosi kas penkias, dešimt sekundžių. Puoliau prie upės. Prasiskverbiau pro tankius pakrantės krūmus. Upės vidury didžiulė žuvis, iššokusi daugiau kaip metrą virš vandens, akimirksniu sužvilgėjo ir krito uodega žemyn, pažerdama vandens purslus. Suspėjau pamatyti grakščių linijų, plieno spalvos kūną, nusagstytą juodais taškeliais. Šlakys! Apsirikti negalėjau. Jis!.. Šoktelėjo antras, trečias, ketvirtas. Žuvys šokinėjo ir pavieniui, ir viena paskui kitą. Žaidė, džiaugėsi švaria, skaidria vandens srove, artėjančiu nerštu.
Šlakių šokis tęsėsi valandą. Spalio saulei šykščiai kylant vis aukščiau, žuvų šuoliai retėjo, kol nė vieno neliko. Upė nurimo.
Po savaitės atėjau prie to paties upės vingio. Šlakių nebebuvo. Didysis traukimas neršti buvo pasibaigęs.
Išlindau atgal į pievutę. Pamačiau pakylančią kranklių porelę; ji, nutūpusi į pušaitę, garsiai piktinosi. Kodėl? Ką aš jai sutrukdžiau?
Žengiau ten, iš kur krankliai pakilo. Ant nurudusios žolės lyg patėkštas žvilgėjo stambus šlakys. Iškapotomis akimis ir pilvu. Nuo žuvies vingiavo plati brydė, nubarstyta švytinčiais žvynais; ji vedė ligi pat žvyrkelio. Matyt, naktį beskubėdami brakonieriai pametė šlakį.
Dar ne vieną rudenį vaikščiojau paupiu, bet tokio šlakių šokio, kaip anuomet, nebemačiau. Tik retkarčiais šoktelėdavo viena žuvelė. Tik viena. Lyg prisiminimas.