* * *                                      
                

Apsinuodijo, įkvėpęs smogo prievartos, agresijos –
įkvėpęs smurto;
Žodžių sąvokos, klastos šviesa užliejamos kasdien,
išsigimė negrįžtamai –
Šitaip `G ė r i s `apsinuodijo, įkvėpęs išdavystės dulkių,
Ir `B l o g i u `pavirto,
Ieškančiu visur, ir visame kame, kaip būtinybės, tik naudos,
nūnai;

Beieškodamas,
kas dieną, savo duotą Žodį laužydavo, tartum duoną kasdieninę.
Uoliai engdamas, nors ir pačias mažiausias laimės apraiškas
jausmuos;
Sakėsi, kad tiktai šitaip išugdysime savy stiprybę,
Ir tik taip, užgrūdinsim mes dvasią Sielos sujauktos...

Kartą, jo Širdis, sakytumei švininis luitas krito,
Po žaliuojančia pušim, trumpam numigti, kad nubudus vėl judėt tolyn;

Tyloje, lyg ašaros, žievės plyšiuos sakų derva sutvisko –
`B l o g i s `įkvėpė, ir apsinuodijo – į `G ė r į `virsdamas,
gamtos gerumą vėl mylėt...

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Vyrai, jau kaip kažkada –
Į Dangų verkė, juokėsi,
Į Saulę džiaugsmą šlovino, ir

Moterys vėl džiaugėsi,
Ir verkė vėl
Į krykštaujančius po dangum
Vaikus,

Ošė seni medžiai –
Paukščiai, žuvys nardė viename danguj
Tyrumą vėjų,

Ežerai,
Dangaus ramybę žemėj tvėrė
Savo atspindžiais...