Išsibarstę, išdraskę ir du padaliję į vieną
Savo prigimtį šventą palikę už griūvančios sienos

Jie kurčiais nebyliais apsimetę tau atkiša plutą
Ir ją ima toks pats jau negyvas akiduobėm Judo.

Ir ją uosto, ragauja, ir seiles išvarvinęs giria
Net pamiršęs ir tai, kad seniai išvarytas į girią.

O po to pasiėmęs eglišakių degantį deglą
Dalyvauja skerstuvėse – svilina meitėlį deglą.

Už tai gavęs kažką, ką vadiname turiniu skrandžio
Vėl grūmoja kumščiu prisiminęs, kaip baisiai nekenčia

Tų, kurie padalijo, išdraskė jo buvusią sielą
Ir keiksnoja kaip skauda, bet... nosin įsiveria vielą.