Yra eilėraščių , kurie augina  vertę -
Kai reikia  sutelpa į platesnius dydžius.
Kitus nejučiomis tyloj išaugam
Ir sudėdam į dulkinus kampus.
O kartais juos skaitydami - kvatojam,
Suglumę, kad mes buvome tyri,
Kad taip tikėjom gerumu artojo
Ir taip bijojom likt nesuprasti.
Galbūt skaudu, kad negebam  matyti
Tas dvi liepsnas , du ženklus, du žodžius,
Kai buvo  paprasta pasaulį išdalinti :
Į išdavystę, meilę, priešus ir draugus.
Tu vėl laikai eilėraštį kaip žvakę –
Bet ji tik skleidžia norimus blyzgius,
Bet ji tik simbolis, kuri raiškiai pasako
Kažką, kas skamba, bet nedegina pirštus.