Baltos pievų miglos ašarom nugulę
Vis dar žalią žemę, barsto jau lapus.
Pasakyk, sauluže, pasakyk, motule,
Kad tavęs joks vėjas niekad neužpus...

Pasakyk, mieloji, ko gi miglos verkia?
Ko tie lapai byra, krinta vis žemyn?
Nuogi medžiai stovi, liūdesiu pritvinkę
Ir kas dieną tampa vis liūdnyn, liūdnyn.

Nedrįsti gal tujen? Pasakyk, motule,
Gal pati palieki? Gal kitu keliu?
Aš ir vėl sugrįšiu, šitaip kelias gula,
Kitur turiu eiti, kitaip negaliu...

Ir atslinko dienos tamsios, trumpos trumpos...
Naktys karaliauja, prausia lietumi.
Naktys išpustytos, snaigės man paunksmė,
Šaltis tyliai vaikšto mano širdimi.

Šiandien tyliai tyliai vėjas pakuždėjo:
Jau diena artėja, ruoškis pasitikt.
Tau saulelė miela, pusseserė vėjo,
Greit atšildys žemę, ilgam pasiliks.

Laukiu, nesulaukiu tos skambios dainužės.
Šilto vėjo dvelksmo, žydinčių žiedų.
Juk dar šiąnakt pūtė, šitaip medžiai ūžė.
Viską atiduočiau, širdžiai kas brangu.