Mano mama visuomet buvo prieš žūklę. Vis sakydavo: nevažiuosi daugiau, atsibodo tos žuvys, pati žuvimi dvokiu. Pašaukdavo ir nurimdavo. O aš vėl prie upės. Vėl žvejoju, vėl nešu laimikį namo.
           Nuvykau į savo mėgstamiausią vietą. Apie ją dažnai motinai pasakodavau.
           Diena pasitaikė tyki, saulėta. Upė skendo rudeniu prisotintame ore.
           Pamačiau ją iškart. Styrojo įsispyrusi į srovę... Nutariau netrukdyti. Atsisėdau ant žolės ir žiūrėjau į mamą. Avėjo mano ilgais guminiais batais. Vėjas drabstė tirštai žilus jos plaukus.
           Maža ta mano motinėlė.
           Senatvėj žmogus traukiasi, mažėja, sakydavo ir sakys mama. Žiūrėjau į motiną ir tarsi pirmąkart pamačiau, kad pasenusi, kad pavargusi... Užsirūkiau. Atsiguliau aukštielninkas. Nemačiau nei dangaus, nei debesų, nei saulės. Mačiau motiną. Netoliese upėje žvejojančią. Kažkodėl tapo gera gera. Taip panorau, kad sustotų laikas. Taip panorau. Tegu visi mato. Motina žvejoja.

                                                                 Senas lietus
    Įlindęs retam alksninuke prie upės, net nepastebėjau, kaip atšliaužė lietus ir pakibo virš galvos. Pirmi stambūs lašai tarytum užvirė vandens paviršiuje. Oras pritvinko drėgmes. Sustirau. Maniau, lietus tuoj baigsis – visada taip būna, kai krinta stambūs lašai. O jie vis krito ir krito. Nei daugėjo, nei mažėjo. Pažvelgiau į dangų. Atrodo, ne debesys, o senis danguje įsitaisęs. Sukriošęs, niūrus ir liūdnas. Tarsi piktas, tarytum nuskriaustas. Tupi lietus virš galvos ir nejuda. Tik vienodai lieja stambius lašus. Ech, seni, pagalvojau, nori pasirodyti, kad dar jėgos turi, kad dar gyvybės kupinas. Kur tau! Pasirodys saulė, ir nušluos tavo pėdsakus.
          Pagalvojau ir nuėjau. Takeliu palei upę. Jutau kaip seno lietaus lašai, atkakliai stuksendami, susigeria į drabužius,kaip jie semia ir semia paskutinius lašus. Lyg atodūsius. Tartum -  atsisveikinimą.

                                                                Upėtakiai
           Pilka, niūri diena. Nuo lietaus viskas permirkę, pažliugę. Nenorom išsiropščiam iš autobuso.
           Upė drumsta, pakilusi. Merkiu muselę. Žinoma, nekimba. Šniokščia, dreba supurvinta upė. Smarki vandens juosta akimirksniu pasiglemžia masalą.
           Ir netikėtai – strepetys. Toks didelis, pilvotas. Kybo ant kabliuko sunkus lyg akmuo. Brolis patenkintas. Abu žinom: radom savo vaikystės upę.
           Mėtom ir mėtom museles į virš vandens besiplaikstančias putas
           Baltas, ilgas kūnas rausvais pelekais kietai tvinkčioja rankoje. Dar vienas strepetys. Dabar ir aš galiu sušukti, kad radau savo vaikystę. Tie mūsų sykai... Jie labai gerai kibdavo ant natūralios musės, o susidrumsčius vandeniui – ant slieko. Šaukiu: valio! Bet, kur brolis?
Alma upokšnis. Intakas. Prie jo brolis. Jis traukia kažką iš kuprinės ir deda ant šlapios žolės.
       - Žiūrėk, - sako. - Netikėjai?
            Upėtakiai! Negyvi, aplipę žolėmis, papilkėję, nuo ikrų pabrinkusiomis papilvėmis. Ar reikėjo tokius žudyti? Dabar ruduo: jie buvo atplaukę neršti.
            Iki pat vakaro neatsikratau minties: kodėl suradę savo vaikystės upę, tapom tokie negailestingi?