Aš dažnai piktnaudžiauju savo egzistencine padėtimi. Tiksliai nebeprisimenu, kodėl tą beprotiškai karštą liepos popietę patogiai įsitaisiau ant galinės automobilio sėdynės. Išvydę tokią kipšiškai prabangią susisiekimo priemonę, dauguma vyrų nebesuvaldo seilių – jos be paliovos tįsta žemyn. Visai kaip kūdikiai, kuriems ką tik pradėjo kaltis dantys.

„Automobilis, nekilnojamas turtas, kūnas... Kuri nors iš šių kategorijų, jei galima taip sakyti, kai kuriems kartais tampa vienintele (pa)sąmonės lygmenyje nepajudinamai įstrigusia įmanoma saviraiškos forma“, – vos spėjau taip pagalvoti ir priekinio stiklo veidrodėlyje „pagavau“ vairuotojo akis. Jos žiūrėjo taip, tarytum gale iš tikrųjų būtų sėdėjęs apčiuopiamas keleivis. Dar kai buvau visiems matomas, pamenu, nepaprastai mėgdavau iš galo stebėti vairuotoją – jo kūno judesių santykį su sparčiai už langų besikeičiančia aplinka, o ypač akis, jei pavykdavo jas „sučiupti“. Vairuojančio žmogaus akimis dažnai prasėlina ypatingi atspalviai – būna gimimą nusiveja mirtis, o po akimirkos mirtį nusiveja gimimas. Ir visa tai – akimirksnis! Nesumerktų akių akimirksnis. Kino kadrų kaita? Gal.

Taigi, man pasirodė, kad veidrodėlyje „pagautų“ akių kibirkštį kažkas slopina. Pats veidrodėlis? Saugos diržų prisegtas vairuotojo kūnas-kalėjimas, kurio vienutėse galbūt jau bręsta esminis pavasaris? O gal daugybė kasdienio gyvenimo, pitbuliškai besiveržiančio į neabejotiną (?) rytojų, apsauginių sluoksnių, kurių vienas yra ir šis nepriekaištingai išlietas bei prijaukintas keturratis plieninis žvėris?

Kitavertus – +37 laipsniai Celsijaus už lango, o viduje – tik +19! Protingas plieninis žvėris gali tiksliai išmatuoti bet kurio tikrovės sluoksnio temperatūrą. Būčiau apgailėtinas melagis, jei neprisipažinčiau, jog tos kelionės metu tokia gaiva net ir man buvo tikra palaima. Komfortas kaulų nesulaužė, nors aš jų senokai jau nebeturiu. Komfortas dažnai tyčiojasi iš Žmogaus, net jei šis retkarčiais tai ir pastebi bei pripažįsta. Ne, ne iš žmogaus (jam jis laižo padus!), o iš Žmogaus. Esminis skirtumas.

Nežinia kiek laiko būtume taip „plaukę“ neseniai dailiai išasfaltuotu keliu, kurio ypatingu kvapu vis dar negalėjo atsistebėti iš abiejų pusių palinkusios pušys. Aš, regis, netgi sekundę įsnūdau, bet staiga automobilio greitis ėmė sparčiai mažėti. Toliau viskas (iki pat atomazgos) vyko kaip gerai surežisuotame nebyliajame kine.

„Mano vairuotojas“ atsisegė saugos diržą, atsidarė dureles, išlipo laukan, iškėlė į viršų rankas, ir viskas aplinkui apmirė. Net ir tą akimirką virš galvų praburzgęs „kukurūznikas“ tarytum laikinai „išjungė“ savo riaumojančią širdį.

Jie buvo dviese. Jų spalva mažai tesiskyrė nuo garuojančio asfalto spalvos, o akys, vienintelė neuždengta kūno (-ų) dalis, atrodė be galo alkanos, pajėgios praryti net visą mišką su pačiais plėšriausiais žvėrimis. Rankose – šaunamieji ginklai. Už akių – tartum betoninė siena ar akligatvis iš beviltiško nakties košmaro. Nė iš vietos. Atvažiavome.

„Mano vairuotojas“ visai nesipriešino. Be abejo, išorinis pasipriešinimas tą minutę mažų mažiausiai būtų buvęs pats kvailiausias sprendimas, tačiau jo veide nepavyko įžvelgti net ir ryškesnių vidinio nepasitenkinimo pėdsakų („Gal jie čia visi susitarę?“, – suabejojau sekundės dalį, bet netrukus atsipeikėjau). Netgi tuomet, kai plėšikai šaunamųjų ginklų buožėmis keletą kartų stuktelėję per galvą ėmė „išrenginėti“ savo auką... Jie darbavosi lyg įgudę kulinarai, skutantys žuvį. Deimantais inkrustuotas laikrodis, žiedai su briliantais, auksinės grandinės nuo rankų riešų ir kaklo... Visa tai – tarsi žvynai, kurių per pusę minutės neteko „mano vairuotojas“, dar po pusės minutės atsidūręs pakelės griovyje. Visas toks, koks gimė. Be jokių ryšulių, svarmenų ir bagažo.

Garuojančio asfalto spalvos plėšikai jau buvo besėdą į „mūsų“ automobilį, tik staiga iš griovio pasigirdo pridusęs balsas: „Jūs ne viską pasiėmėt... ! Pamiršote patį svarbiausią dalyką. Be jo – nė iš vietos, o su juo – toli toli nuvažiuosite. Maldauju, paimkite ir mano egoizmą!“

Po šių žodžių vienas iš plėšikų, kurio akys švytėte švytėjo dar didesniu alkiu nei prieš „operacijos“ pradžią, priėjo prie tos vietos, iš kur sklido garsas. Aš pasijutau labai nejaukiai ir net kažkokiu būdu norėjau pakeisti įvykių eigą, tačiau bet koks mano veiksmas tebūtų buvęs vien nereikšmingas vėjelio dvelktelėjimas. Plėšikas iššovė aukai tiesiai į smilkinį. Gimimą nusivijo mirtis, o mirtį nusivijo gimimas.