Mažytis lieptas tarsi įsmeigtas į ežerą, kviečia berniuką nueiti iki pat galo, atsisėsti, sukišti kojas į per naktį atvėsusį vandenį, ant kelių pasidėti kvadratinę lentikę, su prismeigtu baltu popieriaus lapu, ir vėl pamėginti. Gal šį kartą pasiseks. Gal.
    Nedrąsus pirmas saulės spindulys. Jo gyvenimas - akimirka. Tačiau berniukas jį pastebi. Džiaugiasi. Bando. Bet baltame popieriaus lape ne spindulys, o tik pilkšvas brūkšnys.
    Vėl neišėjo. Kaip jam pagauti tą spindulį? Pirmutinį?. Vėliau kitus. Nuo jų atgijusį ežerą, medžius, nendres. Kaip?
    Kodėl dėdei Antanui viskas pavyksta? Jo paveikslą berniukas jaučia kaip gyvą būtybę. Net keista, jog visa tai tik drobės atraiža ir dažai.
    Raudona saulė skaudžiai nesigailėdama dryžiais pjausto tamsius medžių šešėlius. Greit saulės spinduliai taps ne mieli, kaitrūs, o baltas popieriaus lapas su vieninteliu brūkšniu išsities ant sustingusio ežero paviršiaus.
    Berniukas išgirsta žingsnius. Pažįstamus.
    Dėdės Antano veide - pirmas saulės spindulys. Antano molbertas ant kranto. Berniukas nori būti prie jo. Arti. Taip arti, jog pasijustų pačioje drobėje.
    Žilagalvis dailininkas stovi ir žiūri į nusiminusį berniuką; į baltą popieriaus lapą su vieninteliu brūkšniu. Dėdei Antanui linksma ir gera: šiandien nepavyko, rytoj pavyks. Jis tiki. Jis matė berniuko nupieštus darbinius arklius, besivartančius žydinčioje birželio pievoje. Jie buvo tarsi gyvi.
Senas dailininkas nusiveda vaiką prie molberto. Berniukas nustemba, išvydęs ne spindulio gyvenimo akimirką, o savo veidą. Nuliūdusį ir piktą. Berniukas nusijuokia supratęs. Šypteli ir dėdė Antanas.
                                            - - -
    Moteris buvo iš berniuko namo. Gyveno viena viename kambariuke. Anksti išeidavo į darbą, vėlai grįždavo. Šį vakarą, matyt tik parėjusi iš darbo, nuėjo prie ežero ir užsimiršusi žiūrėjo į mirštančius saulės spindulius.
    Berniukas kaip visad buvo ant liepto. Išvydęs moterį, prigludo prie lentų ir stebėjo ją. Nuo liepto padvelkė vėsa; ji pamažėle išsimėtė po kūną. Pasidarė šalta.
    Moteris nusirengė. Išvargęs, nuogas jos kūnas iš lėto tarsi tirpo nuo saulės tirštai raudoname vandenyje. Vaikas išgirdo linksmą juoką, besitrinančią odą, nuo malonumo sveikus atodūsius. Moteris maudėsi per kelis žingsnius nuo liepto. Vis artėjo. Paskui šlapiomis, slidžiomis rankomis įsikibo į liepto briauną, ruošdamasi užsiropšti. Berniukas atsistojo visas tirtėdamas. Jam buvo baisiai nesmagu.
    Moteris užlipo ant liepto, nuoga, lygi, nutvieksta raudonų vakaro spindulių. Berniukas, nors moteris stovėjo per žingsnį nuo jo, pagalvojo, kad jo nemato, tarsi jo nėra.
    Moteris nusijuokė. Šiurpus juokas tarsi subadė vaiko kūną. Ir jis pravirko. Kai pravėrė delnus ir sužiuro, moters nebebuvo.
    Kitą rytą berniukas vėlek buvo prie liepto. Saulės atvaizdas maudėsi ežere. Nuo vandens paviršiaus kilo rūkas.
    Mažasis dailininkas, kaip visada, atsisėdo ant liepto, patogiai įsitaisė ir ėmė piešti. Braukė ir vėl piešė. Kol baltas popieriaus lapas pavirto į netaisyklingų linijų ir neaiškių figūrų raizgynę.
    Vakar jis nusprendė, kad nupieš dangų, saulę, nuogą moterį, einančią per žydinčią pievą, ir šuktelės: nupiešiau pasaulį! Tačiau šįryt nieko neišėjo. Subraukytame popieriaus lape nesimatė jokio dangaus, jokios nuogos moters, einančios žydinčia pieva. Matėsi tik neapykanta. Mažo žmogaus didelė neapykanta.