Tiktai čia
Galbūt priekaištaus ir sakys, kad neverta
Gyvą širdį paskirt lopinėliui menkam,
Kai durys pasaulio plačiausiai atvertos
Ir jį leista mylėt bei pažint kiekvienam.
Nesakau, kad nenoriu toliau pakeliauti,
Gėrėtis kalnais, puošniomis gėlėmis,
Vyno taurę pakelti ir iš jos paragauti,
Pasėdėt, pakalbėt su gerais žmonėmis.
Bet tik čia, kur Nevėžio, kur Nemuno lankos,
Kur bokštai bažnyčios remia dangų aukšti,
Bet tik čia, kur takai per šlaitus nusirango,
Iš gelmės gimsta žodžiai sparnuoti, gyvi.
Tiktai čia lauko žolės, dirvonai dainuoja,
Net paukščiai skrajūnai kartais laiko savu,
Tiktai čia vėsiu oru ligi soties alsuoji,
O lietui nulijus, džiaugies, kad gaivu.
Slenka mėnesiai, metai, svajonės pro šalį,
Tik aš vis prie senų, tų pačių obelų,
Prie trijų užu vartų pasodintų berželių
Dalinuosi dienom, džiaugiuos likimu.