Tas kūnas,
po perkūnais,
tu – jo svečias,
ir noris žodį išsilupti, aklai trečią
mėnulio brolį, gimus nakčiai kvailą
galiuką šypsnio,
štai ir visas – smailas,
dangaus bedantę burną kantriai krapšto –
ir traukia,
traukia kanalu link krašto,
per nervą,
tilto stuburu,
po sprindį
------ žvaigždutės gelsvos
vis gailiau suspindi -------
per liemenį –
apglėbia ir supurto,
taip vis stipriau,
buku žvilgsniu mankurto
vis svečią krečia, bet iš kūno urnos
pabyra žodžiai į eilėraštį –
vėl durną...