...bet jeigu tu sustoji ir kaip gamta tyli, ji nuo tavęs nebėga, liaujasi šurmuliavusi ir pamažu prisileidžia. Kaip stebėtoją, kaip akmenį, kaip žuvys – jo šešėlį. Šiandieną mokiausi turėti laiko. Gal todėl taip sunku suprasti ir skaityti būtent tą senąją, lėtąją literatūrą, kur toks didelis dėmesys detalėms, rodosi ižu besidengiančiai laiko tėkmei. Nes reikia be irzulio stabtelėti. Kad nepabėgtų.
Nepažįstamas vabalas tvenkinyje, ant akmens, sausumos linkui stumia žiemės atplaišėlę. Neša ant nugaros, užsidėjęs lyg skydą, o smalsios žuvelės priplaukia, beveik nosies galu pabaksnoja, ir vėlei gilyn nuneria. O šis vis – pirmyn, atgal, lyg nesuprastų, kur eina, ką neša... Mano – akmens šešėlį pamėgę žuvys nardo jame jau būriais, ramina, kartais ir kokia didėlesnė netoliese blyksteli, pasveikina, pasirodo, ir uodega švytruodama nuneria į tamsą.
Ne nuobodulys šitai, laikas. Užsilikęs, tarytumei vanduo delno duobutėje.