Tu verki.
Tarsi žemė.
Nes ašaros srūva
Atgal,
Vidum susigeria-
Tiesiai į širdį.
O delnai...
Ne nuo bučinių
Karšti.
Nuo įkaitusio
Akmens,
Ant kurio.
Pasirėmęs
Laukei, kol
Užslinks
Tavo paties
Šešėlis,
Apsaugosiąs
Mus
Ir pavasarį.