Ten gyvena taboro edelveisas,
Toks puikus, toks nuostabus,
O man skauda širdį, kai ji stovi ant adatos galiuko.
Man atima mažą, nors ir mažą, viltį, nes sodininkas nesaugo jos gležno kotuko...
Tai edelveisas, ne rožė juoduose plaukuose,
Tai edelveisas, ne aguona pakelėse.
Ei, mažule, krauk taboro ryšulį,
Aš lauksiu tavęs,
Mes pabėgsime iš čia,
Čigone, krauk taboro ryšulį,
Išburk mums laimingą ateitį,
Krauk,
Palikim tai, kas seniai igrįso.
Užnuodyk tabore aguonas,
Paimk dalgį ir nušienauk visas žoles,
Užgesink paskutinį kasiaką –
Nepavys mūsų vogtais arkliais čigonas...
Sprunkame visu greičiu mes,
Paliekam šį pardavėją – maniaką!
Tai mane skaudina,
Kai matau tave tarp jų,
Tai mane liūdina,
Kad tu dar ne su manim,
Ir po truputį einu iš proto,
Kai nuodiji savo širdį šiuo eliksyru!
Krauk taboro ryšulį –
Spruksim pasikinkę greičiausią vėją,
Edelveise, o edelveise,
Tegu krenta laiminga korta,
Sprunkam greičiau iš čia!