Prisikalbinai vėl žvilgsnio traškantį ledą sugrįžti,
Uždarei, rakinai, paskui perdavei poteriais raktą,
Iš anos praeities kietas mazgas suspėjo savaip išsirišti,
Nekaltybės aliejaus kryželis varvėjo į kaktą.

Vėl klaupeisi ir kėleis, nerasdamas kelių duobučių,
Pilko marmuro rėmuos tada netilpai uždarytas,
Nors jautei – praeitis kiaurai merdintį vakarą pūtė,
O po kojomis rėžės į akmenį šaltas sanskritas.

Nemokėjai kalbos, tik mintis vis bandei skiemenuoti,
Nežinojai net kam, bet meldeis, vertėjavo tik dievas,
Visą naktį toks aklas žiūrėjai į dvyliktą stotį,
Nusigremžęs lig kaulų negyjančią nuodėmių žievę.

Rytas spindulį brėžė lėtai tarp vaškinių kolonų
Ir surado tave, ne tave – tavo kūną be sielos,
Kryžiaus ženklas, sukniubęs į poterius, mazgo geluonis,
O į panages marmuras, nuodėmių rakštys ir siera.