Bučiuok mano lūpas, bučiuok. Lig skausmo, ligi apkvaitimo.
Tik nieko manęs neklausk, šauk debesis mano likimo,
Kad vėl sužėrėtų žara dangus iš meilės pražydęs,
Kad paukštis sparnų galia mus nuneštų link begalybės.
Bučiuok mano lūpas, bučiuok, kad ledas ištirptų ir tyras
Upelis tekėtų srove, kol jausmas širdyse gyvas.
Kai lietūs aušins mūs žodžius ir debesys lėks apniukę,
Laikyk glėbyje stipriau, nes vėjas nuneš kaip padūkęs
Į tolimą krantą jausmus, priplaks ir sutryps kas šventa.
Taip viskas šioj žemėj trapu. O sniegas vis krenta ir krenta...