Tu vis eini, tu visąlaik kely.
Eini per akmenis, per sniegą, gruodą.
Praeinant tau, tyla net nebyli
Tave pagirdama, svajones duoda.

Ir šilumą jis skleidžia tarp visų.
Tik ne visi pajausti šitai gali.
Šviesus, didingas, iš penkių raidžių
Ir neužsklęsi jo jokiam narvely.

Atradę jį, mes pametam taip greit
Ką davė mums, kitiems pamirštam duoti.
Kai jo negaunam – likimą imam keikt.
Per žemę eina jis, negali stoviniuoti.

Skaidrus ir tyras sielos pašaukimas.
Žiedus išskleisdamas dainuoja jis.
Laimingas toks, kai gero darbo imas.
Ar gali priklausyt jam ateitis?