Lauke, šalia palapinės, griausmingai nuskambėjo anksčiau negirdėtas piktas balsas:
– Derinijau, išvesk svetimšalius į lauką!
Mačiau, kaip vaikas sudrebėjo.
– Mergaitė be sąmonės, – sušuko jis.
Keista, kad net žinodamas, kas esu, vis tiek vadino mane mergaite. Visgi man palengvėjo, kad jis ryžtingai laikosi pažado.
– Nesvarbu, noriu, kad abu atsidurtų lauke! Tučtuojau!
Vyro balsas skambėjo grasinančiai. Derinijus tylutėliai sušnibždėjo:
– Tai Vadas, aš negaliu nepaklusti. Bet ką man daryti?..
Pasimetęs jis skubiai dairėsi aplinkui, tarsi tikėdamasis rasti kokią duobę, pro kurią galėtų staigiai išnykti.
– Nurimk. Paimsiu ją ant rankų, – ramus tarė žmogysta ir nieko nelaukęs pakėlė mane nuo lovos kartu su žvėries kailiu, kuriuo buvau apsiklojusi.
Vincentas atrodė žymiai sveikesnis nei anksčiau. Stebėjausi tuo tik trumputę akimirką, nes tuoj teko ne tik užsimerkti, o ir kuo tikroviškiau apsimesti nesąmoninga.
Kai išėjome laukan, net užsimerkusi supratau, kad rytas išaušo labai skaistus. Net nereikėjo stipriai įsitempti, kad ryškiai regėčiau pro akių vokus.
Mus per akimirką apsupo aukšti tvirti vyrai, tarytum iš kitos žmonių rūšies – Vincentas šalia jų atrodė lyg vaikas. Rimti abejingi vyrų veidai žiūrėjo tiesiai į mus. Iškart supratau, kuris jų Vadas – dar aukštesnis nei kiti, šis žmogus stovėjo arčiausiai mūsų, o išdidų jo kaklą puošė keistų formų medžio ir kaulo karoliai. Net nieko neišmanydama apie žmones galėjau pasakyti, kad šito vyro lemtis – valdyti.
Tarp vyriškių pastebėjau ir jaunąjį senolės sargybinį kaulėtu veidu. Jis nenuleido nuo manęs budraus žvilgsnio. Ėmiau nujausti kažką negero.
– Paguldyk ją ant žemės, – įsakė Vadas žmogystai. Šis akimirksniu pakluso ir aš atsidūriau ant žolės. Dabar žvelgiau iš apačios ir tie vyrai rodėsi dar aukštesni. Apsidariusi pro užmerktus vokus supratau, kad Derinijaus palapinė stovi ne gyvenvietėje, o miške – virš manęs nuo vėjo lingavo pušų viršūnės.
– Tu eisi su mumis, – dar įsakmiau tarė Vadas Vincentui.
– Kur? – paklausė šis, rodos, nėmaž neišsigandęs.
– Ten, kur klausinėsi ne tu, o mes, – su bjauria piktdžiuga atsakė Vadas ir mano kūnu perbėgo šiurpuliukai.
Vincentas nieko nebesakė. Paklusnus žengė žingsnį į priekį.

Vadas paliko du vyrus saugoti manęs (vienas iš jų buvo senolės sargybinis), o pats nusivedė žmogystą tolyn – jie su kitais vyrais greitai dingo tarp medžių, todėl negalėjau įsivaizduoti, kurlink pasuko. Derinijus, Vado palieptas, nedrąsiai nužingsniavo kartu. Kai vyrų nebesimatė, abu sergėtojai atsisėdo ant žolės abipus manęs, tačiau didoku atstumu, lyg bijodami prisiliesti.
Kuo toliau, tuo nepatogiau man darėsi gulėti vienoje padėtyje, tačiau bet koks judesys galėjo išduoti. Kentėjau.
Nežinia kiek laiko praėjo, kai vyresnysis sergėtojas prabilo:
– Tai manai, ji tikra?
– Neabejoju. Negi tu nejauti? – negarsiai atsakė jaunasis vaikinas.
– Galbūt... – abejodamas tarė žmogus, žiūrėdamas į mane susikaupusiu žvilgsniu.
Tai dėl amžiaus, pamaniau. Ir, o siaube, tik tada man į galvą tvokstelėjo suvokimas – šitas jaunas sargybinis suprato! Jis žinojo, kas esu, ir pasakė Vadui! Panika sukaustė širdį. Ne, ne dėl savęs... Dėl žmogystos. Bijojau net įsivaizduoti, ką tie milžinai jam padarys.
Matyt, toji baimė ir privertė protą greitai veikti. Per minutę ar dvi galvoje gimė planas. Netikėjau, kad pavyks, tačiau turėjau pamėginti.
Sergėtojai vis dar kalbėjosi, savo pačių nelaimei, per mažai dėmesio kreipdami į apkalbamą dalyką – mane.
Aš ramiai prasimerkiau ir nukreipiau žvilgsnį į vyresnįjį.
– Lai užmiega, – ištariau be garso ir iškart vėl užsimerkiau.
Vyriškis akimirksniu ėmė knapsėti galva ir po minutėlės užsimerkęs užknarkė.
Jaunasis sargybinis sutriko, jo akys iškart įsmigo į mane – taip ir turėjo būti. Staigiai atsistojau plačiai atmerkdama akis ir šįkart tyčia naudodamasi kerais. Vaikinas irgi atsistojo, manding, norėdamas gintis, bet iškart sustingo – jo akyse nebeliko susirūpinimo, kad neįvykdė Vado užduoties, nebeliko jokio įtarumo... Vien akla meilė.
– Kur jie nusivedė Vincentą? – sušnibždėjau, stebeilydama sargybiniui į akis.
– Tokia graži... – išlemeno vaikinas, rodos, nė negirdėjęs klausimo.
– Parodyk man kelią, kuriuo jie nuėjo, – įsakmiau tariau, žengdama artėliau vyruko. Koją skaudėjo žymiai mažiau – pakankamai tvirtai rėmiausi į žemę.
– Ten... – parodė jis pirštu į taką tarp medžių, tačiau jo akys niekur nenukrypo. – Paskui į kairę... Nuo kalno... Ten... – nerišliai murmėjo vaikinas, žingtelėdamas manęs link.
Šyptelėjau tardama:
– Lai užmiega.
Vaikinas susmuko ant žolės, užmerkdamas netikros meilės kupinas akis ir nugrimzdamas miegan. Paėmusi nuo žolės kailį, kuriuo anksčiau buvau apsiklojusi, užmečiau jį ant miegančio jaunuolio ir truputį besidžiaugdama sėkmingai atsikračiusi sergėtojų, nulėkiau nurodyta kryptimi.
Besileisdama nuo kalno pamačiau gyvenvietę, kurios žiburiai teikė tiek vilties naktį, o dabar – ryto šviesoje – tik gąsdino. Maži mediniai namukai stovėjo netvarkingai išsimėtę plačiame sraunios upelės slėnyje. Kaimo viduryje stūksojo aukštesnis už kitus namas, šalia kurio plytėjo didelė smėliu nupilta aikštė. Štai toje aikštėje kažko laukdami dabar būriavosi žmonės.
Nusileidusi į slėnį, vis slėpdamasi už medžių, ėmiau lėtai slinkti artyn kaimo. Prie aukštojo namo glaudėsi plačiai išsikerojęs lazdynas. Nuo jo mane, besislepiančią tarp dviejų aukštų tujų, skyrė apie dvidešimties pėdų ilgio atvira pieva. Svarsčiau, ar žmogaus akis gali pastebėti bėgančią laumtakę, kai iš netoliese stovinčio tvartelio pasigirdo arklio žvengimas. Krūptelėjau. Žinoma, arklys mane pajuto. Gyvūnai jautė laumtakes iš toli, mat mes globojome juos ir gindavome nuo piktos žmogaus rankos.
– Šš... Dar ne dabar, – sušnibždėjau tvarto pusėn ir žirgas nutilo, netikėtai atnešęs man naują idėją.
O tada man tiesiog pervėrė širdį siaubinga skausmo aimana, atsklidusi iš didžiojo namo.
Žinojau, kieno tai balsas.