Vėpūtiniai kalnais stūkso aplink trobesius. Keliai – neišvažiuojami. Siauri tuneliukai veda į būtiniausius pastatus. Pagal vyresniųjų patirtį – senoviška žiema. Kaip išganymo laukiu Velykų. Tikriausiai iki jų ir Vainius pasveiks. Į mūsų nelaimingąjį dvisėdį turėtų švystelti pragiedrulių.
Šventės sulaukiame kur kas anksčiau. Vainius staigiai susirgo, ūmai ir taisytis pradeda. Po savaitės gydytojai žada namus. Džiaugsmas suka ir į mūsų kaimą. O to džiaugsmo tiek daug, kad ir atsikvošėti neįmanoma. Iš kur jo tokia galybė?
Sodrus lietus akimirksniu išvarto šalčio statinius. Žadėto potvynio nesulaukiame. Vanduo kliokdamas staigiai nualma ir dingsta. Pašaliai pavasariu pakvimpa. Visi šypsosi. Į saulę giedrą žvilgsnį beda. Neištvėrę prie kūdros praplyšta gluosnio pumpurai, geltonas noseles jau kaišioja pūkuotieji ,,kačiukai”. Atokaitoje turėtų sumėlynuoti žibutės. Eisiu pasižvalgytiti. Močiutei ir abiem mamom parnešiu, tegul pasidžiaugia. Bet vėlgi. Pirmą kartą smigtelia mintis – ne vyriška.
Vis dažniau prisėdame po liepa įvairių reikalų aptarti. Dabar jau tėtis, buvęs geriausias mano draugas ir patarėjas, pradeda netekti savo pirmykščio poveikio. Kartais tarp mūsų įsiliepsnoja bereikalingi ginčai, o kai norisi pagvildenti daugybę susikaupusių neaiškumų, laiko pritrūksta. Kad ir šį kartą išsidrąsinęs kyšteliu seniai neduodantį ramybės klausimą:
- Kaip manai, tėti, jei ne pasiutligė, tai kas galėjo taip žiauriai
mūsų Vainių sumaitoti?
- Čia jau medikai turėtų tau paaiškinti. Mano supratimu, Vainius
patyrė per daug neigiamų emocijų. Paauglystėje tai labai  svarbu.  Priklauso ir nuo charakterio. Manau, koks tavo draugas, pats geriau išmanai, - žvelgdamas į tolį, lyg norėdamas greičiau manimi atsikratyti, valdiškai dėsto tėtis.
- Taip. Vainius – kietakaktis. Galėjo ir mano nevykusi pagalba
jam pakenkti.
- Tik nepradėkim kapstytis po praeitį. Kas buvo – pražuvo.
Žiūrėkim, kad paklydimai nepasikartotų. Laikas – pinigai. Eime verčiau padėti mamai. Juk pavargsta tokį būrį išlaikytinių turėdama.
Norėjau dar daug ko paklausti, bet tėtis gudriai išsisuko. Keista, pradedu bodėtis namais. Stengiuosi surasti išeitį, kuo greičiau sprukti į miestelį. Ten šimtą kartų įdomiau. Ir tos užuominos apie brendimo audras, visur tykantį pavojų - tik pernykštis sniegas, senstelėjusio žmogaus  bereikalingas pabambėjimas. Jaučiu – tolstame vienas nuo kito. Ir Vainiaus taip liguistai nebelaukiu kaip anksčiau. Močiutė mane adatėle praminė, Gal ji ir teisi. Pykčio užanty nenešioju. Bemat jį paleidžiu, nekreipdamas dėmesio, ant kieno galvos nukris. Dažniau ir durimis trinkteliu.
O Vainiaus namuose sujudimas. Tėvas išvažiavo parsivežti sūnaus, motina kepa pyragus. Bus šventė. Seniai lauktoji šventė. Pasikvietė ir mus. Visų akys nukreiptos į plentą. Jaučiu – krūtinėje tuk tuk, smarkiau kaip prie lentos per neišmoktą pamoką.
Pagaliau tarpdury Vainius, išblyškęs, nelabai tvirtai besilaikantis ant kojų, bet linksmas. Staigiai šoku prie draugo, vos nepargriaunu apkabindamas. Širdis liuoksėte liuoksi. Štai kur džiaugsmas. Tikras, nesuvaidintas.
Šiek tiek apsiraminę, įsitaisome savo pamėgtoje vietelėje. Priešais ievomis boluojantis skardis, apačioje amžiną sakmę murma upeliūkštis. Pajudintas akmenėlis netenka pusiausvyros, rieda nurieda šalpusniais nuauksintu šlaitu ir garsiai tekšteli į gurgiantį vandenį.
- Gyti, ar žinai, kodėl aš pasveikau? – kumšteli į pašonę Vainius.
- Nenutuokiu.
- Neapsakomai norėjau sugrįžti į šitą slėnį ir, žinoma, su tavimi.
Gėdingas raudonis nutvieskia mano skruostus. Bet argi garsiai
prisipažinsi: trūko labai nedaug ir būčiau išdavęs savo geriausiąjį draugą.